Liepojos geležinkelio stotis
56°31′28″š. pl. 21°01′02″r. ilg. / 56.5244°š. pl. 21.0171°r. ilg.
| Liepojos geležinkelio stotis | |
 Stoties pastatas | |
| Šalis | Latvija |
|---|---|
| Gyvenvietė | Liepoja |
| Aptarnaujanti įmonė | AB „Latvijos Geležinkeliai“ |
| Atidaryta | 1871 m. |
Liepojos geležinkelio stotis (latv. Liepājas dzelzceļa stacija) – didžiausia geležinkelio stotis Kuržemės regione Latvijoje, Liepojoje. Linijos Jelgava–Liepoja galinė stotis. Daugiausia aptarnauja krovininius traukinius (Liepojos uostą), dukart per savaitę vyksta keleiviniai traukiniai į Rygą (2020 m. duomenimis).[1] Stoties pastatas – vienas seniausių Latvijoje, jame įsikūrusi ir Liepojos autobusų stotis.[2]
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Stotis pagal architekto P. M. Berčio projektą pastatyta 1871 m., tiesiant Liepojos–Romnų geležinkelio atkarpą.[3] Tuo metu ji buvo vadinama „mūrine pilimi dykumoje“, nes aplink stotį nebuvo namų.[4] Palaipsniui Liepojos miestas „artėjo“ link stoties, aplink ją pradėtos statyti gamyklos ir dviejų aukštų mediniai namai. Apsigyveno žmonės iš visos Rusijos, emigrantai, laukę laivų, išvykstančių į Ameriką. Liepojos geležinkelio stotis buvo paskutinė, važiuojant iš Rusijos gilumos. Stoties trečiame aukšte tuo metu veikė stačiatikių šventovė. 1903 metais į Liepojos stotį atvyko pats caras Nikolajus II.[5]
1897 m. stotyje nutiesti 600 mm vėžės keliai statybinių medžiagų transportavimui į statomą Karo uostą, 1922 m. prie jų prijungtas Dubenių–Rucavos siaurukas (prailgintas iš Dubenių stoties iki Liepojos). 1900 m. iš Liepojos nutiestas 1000 mm siaurukas į Aizputę. Siaurukas turėjo savo atskirą stotį, bet jo keliai kirtosi su Liepojos stoties plačiojo geležinkelio kelynu. 1929 m. prie stoties prijungta Liepojos–Glūdos linija, 1932 m. – 750 mm vėžės Liepojos–Alsungos siaurukas. Iki 1939 m. visus Liepojos siaurukus pertvarkė į 750 mm vėžę, o 1944 m. Alsungos liniją prailgino iki Ventspilio ir po karo pertvarkė į platųjį geležinkelį. Sovietmečiu visi siaurukai išardyti. Ilgą laiką stotis buvo padalinta į dvi dalis: keleivinę ir krovininę.[6]
XX a. paskutiniame dešimtmetyje sumažėjus keleivių srautui nutrauktas traukinių eismas į Ventspilį (1996 m.) ir Vainiuodę (1998 m.), abi linijos uždarytos, Ventspilio linija 2009 m. išardyta.[7][8] 2001 m. uždarytas ir keleivinių traukinių maršrutas į Ryga, 2005 m. atnaujintas.[9]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Vilcienu satiksme, Liepājas pašvaldības administrācija. Nuoroda tikrinta 2020-11-21.
- ↑ Sandris Metuzāls, Staciju stāsti. Ko vēsta Latvijas interesantākās dzelzceļa stacijas, Jauns.lv, 2018-08-03. Nuoroda tikrinta 2020-11-21.
- ↑ Архангельский А. С., Архангельский В. А. Железнодорожные станции СССР (справочник). – Москва, Транспорт, 1981.
- ↑ Sarmīte Pelcmane, Rūpnieciskās dunas ieskautajā nošķirtībā, Kurzemes vārds, 2010 m. Nuoroda tikrinta 2020-11-21.
- ↑ Pirmā Latvijas Republikas laikā uzbūvētā dzelzceļa līnija: Liepāja – Glūda, Liepājniekiem.lv, 2009-05-20. Nuoroda tikrinta 2020-11-21.
- ↑ T. Altbergs, K. Augustāne, I. Pētersone. „Dzelzceļi Latvijā“, Liepāja–Vaiņode, p. 48, 89, 151, 171, 172. Jumava, 2009 m. ISBN 978-9984-38-698-0.
- ↑ Dzelzceļa līnija Liepāja - Ventspils aiziet nebūtībā, Neatkarīgā Rīta Avīze, 2009-11-26. Nuoroda tikrinta 2020-11-21.
- ↑ Pārtrauc kursēt vilciens Vaiņode–Liepāja, Diena, 1998-02-25. Nuoroda tikrinta 2020-11-21.
- ↑ Sandris Vanzovičs, Liepājnieki atkal sagaida vakara vilcienu no Rīgas, TVNET, 2006-04-01. Nuoroda tikrinta 2020-11-21.