Leoš Janáček

Leošas Janačekas
Leošas Janačekas apie 1890 metus
Gimė	1854 m. liepos 3 d. Hukvaldžio km., Moravija, Austrijos imperija
Mirė	1928 m. rugpjūčio 12 d. (73 metai) Ostrava, Čekoslovakija
Palaidotas (-a)	Brno (dab. Čekija)
Tautybė	čekas
Sutuoktinis (-ė)	Zdenka Schulz (1965−1938)
Vaikai	Olga (1882−1903) Vladimiras (1888−1890)
Veikla	Kompozitorius
Žinomas (-a) už	„Jenufa“ „Katia Kabakova“ „Laputės gudruolės nuotykiai“ „Glagolitinės mišios“ „Sinfonietta“
Vikiteka	Leoš Janáček
Parašas

Leošas Janačekas (ček. Leoš Janáček, 1854–1928 m.) – vienas žymiausių čekų klasikinės muzikos kompozitorių. Etnografas, muzikos teoretikas, mokytojas. Jo muzikinis stilius, paveiktas Moravijos folklorinių dainų ir gimtosios kalbos ypatumų studijų, išsiskiria individualumu tarp XX a. pradžios kompozitorių. Jis vertinamas vienu iš originaliausių XX a. pr. operinės muzikos kūrėjų.

Biografija

Jaunystė ir mokslai

Leošas Janačekas gimė 1854 m. liepos 3 d. Hukvaldžio (Hochvaldo) kaime, Lašsko regione šiaurinėje Moravijoje, tuometinėje Austrijos imperijoje (vėliau Austrijos-Vengrijos imperija). Jis buvo pakrikštytas Leo ir Eugenijaus vardais. Antrojo vardo čekai paprastai nenaudojo. Kurį laiką, 1870-aisiais kompozitorius buvo žinomas labiau slavišku Levo vardu, o vardo formą Leošas jis pradėjo naudoti po 1880 m. Oficialiuose dokumentuose išliko krikšto Leo vardas. Leošas gimė Jiržio ir Amelijos Janačekų daugiavaikėje šeimoje. Kai jis gimė šeima jau turėjo šešis vaikus (viso susilaukė keturiolikos). Jo tėvas buvo nepasiturintis kaimo mokytojas ir bažnyčios vargonininkas. Su muzika Leošas susipažino bažnyčioje, kur jį tėvas vesdavosi kartu su seserimi dainuoti. Kai jam buvo vienuolika, tėvas organizavo, kad jis būtų priimtas mokytis į augustiniečių Karalienės vienuolyną Brno. Vienuolyne buvo choro mokykla ir jame priimami nepasiturinčių tėvų vaikai. Vienuolyno mokyklos vadovu buvo tuomet geriausias kompozitorius Moravijoje − Pavelas Križkovskis. Leošas atvyko į vienuolyną 1865 m. rudenį, jis jau tuomet mokėjo groti pianinu ir smuiku. Jo tėvas mirė 1866 m. ir Leošo finansavimą perėmė dėdė, dvasininkas Janas Janačekas. Vienuolyne Leošas praktikavosi groti vargonais ir baigęs mokytojų kursus 1872 m. pradėjo dirbti mokytoju mokykloje prie Mokytojų instituto Brno bei chorvedžiu vietoj P. Križkovskio Senajame Brno vienuolyne. Už abu darbus jam nebuvo mokamas atlyginimas. Vienuolyne Leošas pavalgydavo ir gaudavo smulkių pajamų už patarnavimus bei privačias pamokas.

Kūrybinė Leošo muzikinė veikla prasidėjo 1873 m., kai jis kovo 1 d. buvo paskirtas vadovauti „Svatopluk“ klubo chorui. Jis jame dirbo iki 1874 m. vasaros. Sudalyvavo keturiuose koncertuose Brno ir keturiuose miesto apylinkėse. Šiuo laikotarpiu datuojamos pirmosios L. Janačeko kompozicijos. 1874 m. L. Janačekas persikėlė mokytis į Prahos vargonininkų mokyklą. Kaip pažengusiam, jam buvo leista pradėti mokytis antrųjų metų kurse. Jis tuo metu gyveno labai skurdžiai, neturėjo pinigų net išsinuomoti pianinui, savarankiškai mokėsi estetikos ir muzikos istorijos. 1875 m. paramos koncerto metu jis pamatė Bedrichą Smetaną, tuo metu jau apkurtusį kompozitorių. Savo prisiminimuose L. Jančekas rašė: „Mano atsiminimai apie Smetaną yra kaip vaiko, įsivaizduojančio dievą: debesyse.“ Prahoje L. Janačekas pradėjo literatūrinę veiklą. Po šešių mėnesių nuo įstojimo į mokyklą jis publikavo kritišką atsiliepimą žurnale Cecilie apie mokyklos vadovo Františeko Zdeneko Skuherskio (1830−1892) diriguotą mišių atlikimą. Jis buvo paprašytas palikti mokyklą ir atgal priimtas po Velykų atostogų užtarus draugams. L. Janačekas baigė Prahos vargonininkų mokyklą 1875 m. liepą, dvejų metų kursą išėjęs per 1 metus. Jis buvo įvertintas aukščiausiais pažymiais, išskyrus grojimo pagal boso partiją discipliną.

Grįžęs į Brno L. Janačekas įsidarbino Mokytojų institute, kuriame mokė būsimuosius mokytojus muzikos ir dainavimo. Jis taip pat grįžo apie 1 metus laiko vadovauti „Svatopluk“ klubo chorui, nenutraukė veiklos Senajame Brno vienuolyne ir 1876 m. pradžioje pradėjo vadovauti „Brno Beseda“ draugijos vyrų chorui. Ši muzikinė draugija turėjo neblogus finansavimo šaltinius ir nuosavą koncertų salę. L. Janačekas organizavo choro pertvarkymą į mišrųjį ir orkestro įsteigimą. 1878 m. L. Janačekas išlaikė grojimo smuiku egzaminą ir įgijo pilną muzikos mokytojo kvalifikaciją. Jis tęsė literatūrinę veiklą Prahos žurnale Cecilie ir rašė muzikinių renginių apžvalgas vietos Moravská žurnalui. 1878 m. L. Janačekas atliko pirmą kelionę į užsienį − pabuvojo Vokietijoje. Bemokydamas groti L. Janačekas įsimylėjo trylikametę Mokytojų instituto direktoriaus dukterį Zdenką Šulc (Šulcovą), būsimą žmoną. 1879 m. spalį L. Janačekas pradėjo studijuoti Leipcigo konservatorijoje. Tačiau mokslų kokybė joje buvo gana žema ir kelis mėnesius po to 1880 m. L. Janačekas persikėlė mokytis į Vienos konservatoriją. Baigęs tobulinimąsi, L. Janačekas grįžo į Brno, kur 1881 m. buvo paskirtas naujai įsteigtos vargonininkų mokyklos direktoriumi. Prie mokyklos organizavimo jis pats reikšmingai prisidėjo ir jai vadovavo beveik keturis dešimtmečius, joje buvo ugdomi vargonininkai, chorvedžiai, muzikos mokytojai, dirigentai. Iki gyvenimo pabaigos L. Janačekas buvo aktyvus vietos spaudoje, rašė apžvalgas, feljetonus, teorinius straipsnius apie muziką.

Leošo Janačeko ir Zdenkos Šulc priešvestuvinė nuotrauka, 1881 m.

1881 m. liepos 13 d. L. Janačekas vedė Zdenką Šulc, kuriai tuo metu nebuvo šešiolikos (gimusi 1865 m. liepos 20 d.). Jis jai dar prieš vestuves pareiškė, kad jam nepatinka jos tėvai. Dar metų pradžioje matyti, kad buvo kilę nesusipratimai tarp jo ir Zdenkos tėvo Emilijano. L. Janačekas pareikalavo, kad vestuvės vyktų čekiškai, tuo papiktindamas Zdenkos tėvus. To meto Čekijoje intelektualiniai ir kultūriniai visuomenės sluoksniai kalbėjo vokiškai, čekų kalba buvo laikoma prasčiokiška liaudies kalba. Vos pradėjęs bendrą gyvenimą su Zdenka, Leošas iš jos pareikalavo namie kalbėti čekiškai. Nors Leošas uždirbdavo pakankamai sau ir Zdenkos tėvai jai mokėdavo išmoką, tačiau šeimai trūko pinigų, nes Leošas išlaikė savo motiną ir brolį bei turėjo apmokėti praeities skolas. Jis pasisavino Zdenkos tėvų išmokas ir neleido jai tvarkyti savo finansų. Zdenkos tėvams buvo uždrausta ją aplankyti Janačekų namuose ir duktė galėjo tik apsimestina dingstimi pas juos nueiti. Leošo motina Amelija tikriausiai nemėgo marčios. Ji tikriausiai puoselėjo viltis gyventi pas jaunavedžių porą, bet buvo priversta išsikraustyti iš Brno į kaimą. „Leošas visuomet apie ją kalbėdavo taip, tarsi jai aš nepatikčiau ir ji būtų nelaiminga su manimi“ − rašė Zdenka. Kita citata: „Neskaitant mano vyro laukinių aistros proveržių, nebuvo jokio meilumo ir šilumos, prie kurių aš buvau pripratusi namie“. Zdenkai tapus nėščia vyras neparodė jokio džiaugsmo. Ji gimdė viena ir Leošas neslėpė nepasitenkinimo dėl vaiko lyties, kai 1882 m. rugpjūčio 15 d. gimė duktė Olga. Susvetimėję vyras ir žmona legaliai atsiskyrė, Zdenka su dukterimi Olga grįžo gyventi į tėvų namus. Tuo metu tiek dėl šeimyninio gyvenimo, tiek dėl neįkvepiančių studijų Leipcige ir Vienoje, Leošas buvo nustojęs rašyti muziką. Po dvejų metų jis atgaivino santykius su žmona, kurie visą laiką po to buvo įtempti, nepastovūs ir pora niekuomet teisiškai neišsiskyrė nepaisant Leošo ryšių su kitomis moterimis.

Moravijos kompozitorius

1885 m. L. Janačekas paruošė „Keturis vyriškų balsų chorus“ − keturias originalias dainas folk muzikos dvasioje. Kompozitorius maždaug tuo metu labai susidomėjo Moravijos folklorinėmis dainomis. Jis važinėjo po apylinkes užrašinėdamas liaudies kūrybą, daugiau nei dešimt metų bendradarbiavo su lingvistu, folkloristu Františeku Bartošu. Kartu jie paruošė folklorinių dainų rinkinius „Puokštė“ (Kytice, 1899) ir „Moravijos liaudies dainos“ (Národní písně moravské, 1901). Pastarajam rinkiniui L. Janačekas parašė šimto puslapių įvadą, kuriame pateikė savo folklorinių dainų analizę. L. Janačekas rašė savas muzikos ir vokalo adaptacijas pagal liaudies dainas. 1887 m. kompozitorius sukūrė pirmąją savo operą „Šarka“ (Šárka), paremtą čekų legenda apie ankstyvaisiais viduramžiais tariamai vykusį karą tarp moterų ir vyrų. Libretui buvo panaudota menkai žinomo poeto Julius Zeyer poema, L. Janačeko perskaityta žurnale. Susisiekęs su Julius Zeyer, Leošas negavo jo leidimo naudoti tekstą libretui, atitinkamai, negalėjo organizuoti operos pastatymo. Šios operos rankraštį kompozitorius buvo užmetęs ir atrado tik 1918 m. Su jo pataisymais „Šarkos“ premjera įvyko 1925 m. Brno. Tai labai retai atliekama opera, pirmasis jos įrašas padarytas tik XXI a. pradžioje.

1888 m. gegužės 16 d. Leošui ir Zdenkai gimė sūnus Vladimiras. Kompozitorius jį kur kas labiau mėgo nei dukterį Olgą. Susirgus skarlatina, Vladimirui išsivystė streptokokinis meningitas ir jis mirė 1890 m. lapkričio 9 d., po ko sekė eilinis Leošo ir Zdenkos santykių atšalimo etapas. Zdenka po sūnaus mirties norėjo kito vaiko, o Leošas atsisakė, kas, pasak Zdenkos, nužudė bet kokį jos geismą vyrui. 1889 m. L. Janačekas gavo užsakymą iš Brno „Vesna“ moterų muzikinės draugijos paruošti dvi dainų ir šokių programas moterų chorui. Pirmąją programą L. Janačekas sudarė iš valachų dainų, o antrajai parašė „Rákoš Rákoczy“, vadinamą baletu, nors tai buvo folk dainų ir šokių rinkinys. Tuo metu Čekijoje kilo nacionalinis čekų judėjimas, čekišką kūryba tapo paklausi. 1891 m. baletas buvo pastatytas Prahos nacionaliniame teatre rašytojui Janui Herbenui greitomis parašius tekstus ir kompozitoriui pridėjus keletą papildomų dainų. Iš atsiliepimu spaudoje, baletas sulaukė didelės sėkmės. 1891 m. L. Janačekas pradėjo rašyti antrąją savo operą „Romano pradžia“ (Počátek románu). Ji buvo paremta to paties pavadinimo populiarios tuo metu autorės Gabrielos Preisovos apsakymu apie Moravijos kaimo gyvenimą. Ši vieno veiksmo opera turėjo prastai parašytą libretą ir virto kompozitoriaus nesėkme, kurios jis gailėjosi iki gyvenimo pabaigos. Niekam nesutikus jos statyti, L. Janašekas pats vadovavo ir dirigavo pirmą ir paskutinį kartą savo kūrinio premjeroje 1894 m. Brno.

L. Janačeko duktė Olga Janačkova apie 1901 m.

1896 m. L. Janačekas keliavo į Rusiją. Jis dar studijų laikais buvo išmokęs skaityti rusiškai ir susidaręs romantišką Rusijos, slavų pasaulio lyderės, vaizdinį. Dėl to savo vaikams jis suteikė rusiškus vardus. Rusiškos kultūros pėdsakai ryškūs L. Janačeko kūryboje ir daugelis garsiausių vėlyvųjų jo kūrinių parašyti rusų rašytojų kūrybos motyvais. Kompozitorius lankėsi Sankt Peterburge, Maskvoje ir Nižnij Novgorode. Grįžęs į Brno organizavo intelektualų „Rusišką ratelį“, skirtą studijuoti rusų kalbai ir kultūrai. Susižavėjimas rusų kultūra jį artino su dukterimi Olga, kuriai tuo metu buvo šešiolika. 1897 m. L. Janačekas sukūrė lyrinę kantatą „Amarus“, turinčią autobiografinių motyvų iš jo vienišos jaunystės Karalienės vienuolyne. Tuo pat metu jis pradėjo dirbti ties opera „Jenufa“ (Její pastorkyňa) pagal Gabrielos Preisovos kaimišką dramą. Šiai operai L. Janačekas pats parašė libretą proza. 1902 m. duktė Olga keliavo į Sankt Peterburgą pas dėdę Františeką. Ji norėjo tapti rusų kalbos mokytoja. Po mėnesio susirgo vidurių šiltine ir grįžo. Jos organizmas ir taip buvo silpnas dėl nuo vaikystės kamuojančio širdies reumatizmo. Ji mirė 1903 m. vasario 26 d. Brno. Kompozitorius operą „Jenufa“, kurios premjera įvyko 1904 m. Brno, dedikavo abiem savo mirusiems vaikams. 1903 m. L. Janačekas pasitraukė iš Mokytojų instituto Brno, kuriame dirbo 28 metus. Tais pačiais metais pradėjo operą „Likimas“ (Osud), kurią užbaigė 1907 m. Ši opera nebuvo pastatyta kompozitoriaus gyvenimo metu. Daug laiko tuo metu L. Janačekas skyrė vaikų kalbos vystymosi stebėjimui, išvedė savo „kalbėjimo melodijos“ teoriją, publikavo esė periodikoje šiais klausimais.

1906−1907 m. L. Janačekas sukūrė kulminacines savo chorinės kūrybos dainas: „Kantorius Halfaras“, „Maryčka Magdonova“ ir „70 000“. 1908 m. pradėjo operą „Pono Broučeko kelionė į Mėnulį“ pagal čekų satyrinį romaną. Kompozitorius turėjo daug problemų su jos libretu, kurį pats parašė ir darbą apleido. Iki Pirmojo pasaulinio karo L. Janačekas buvo gerai žinomas ir gerbiamas Brno kompozitorius ir prestižinės mokyklos vadovas, tačiau jo muzika praktiškai nebuvo atliekama kitur. Smetanos choro draugijos choras atliko vieną L. Janačeko dainą 1905 m. vasarą Spa Belgijoje ir tai buvo pirmas kartas, kai kompozitoriaus kūryba nuskambėjo užsienyje. Moravijos mokytojų choro draugijos choristai atlikdavo L. Janačeko kūrinių gastrolių metu. Kompozitorius tuo metu jau tapo pasiturinčiu, 1910 m. kartu su žmona persikraustė į naują namą, pastatytą prie naujo Vargonininkų mokyklos pastato Brno. Pati mokykla, vadovaujama L. Janačeko, plėtėsi. 1914 m. prasidėjus Pirmajam pasauliniui karui L. Janačekas palaikė Rusijos imperijos pusę. Jis pradėjo kurti rapsodiją „Tarasas Bulba“ pagal N. Gogolio romaną, kurį įsivaizdavo išreiškiantį slavų pergalę ir turintį sąsajų su esama politine situacija: germaniškų imperijų (Vokietijos ir Austro-Vengrijos) susidūrimu su slaviškąja (Rusijos). Iš tikro, N. Gogolio romane aprašoma kazokų kova su lenkais, t. y. slavų su slavais. 2015 m. „Rusiškas ratelis“ Brno buvo uždraustas, policija iškratė L. Janačeko namus, bet kompozitorius didesnio persekiojimo nepatyrė.

Vėlyvieji metai, išgarsėjimas

Pasaulinio karo metai iš tiesų virto L. Janašeko sėkmės metais, kai libretistas Jozefas Peška tarsi atsitiktinai privertė išgirsti dainuojant „Jenufos“ ištraukas pro langą Prahos nacionalinio teatro administracijos direktorių Gustavą Šmorancą. Pasak dainininkės Marie Calma, kuri buvo L. Janačeko pažįstamo žmona, ji iš pradžių sudomino J. Pešką, kuris po to ją suvedė su G. Šmorancu, kuriam ji padainavo „Jenufos“ ištraukas. G. Šmorancas buvo nustebintas muzikos originalumo ir pažadėjo pasikalbėti su teatro direktoriumi, kompozitoriu ir dirigentu Karelu Kovarovičiumi apie L. Janačeko operos pastatymą. Istorija įvyko mažame Čekijos kurorte Bohdaneče. K. Kovarovičius jau prieš 12 metų buvo atmetęs „Jenufos“ pastatymo galimybę. Bandoma tai paaiškinti asmenine K. Kovarovičiaus neapykanta L. Janačekui, nes senais laikais pastarasis buvo parašęs labai neigiamą atsiliepimą apie K. Kovarovičiaus operos pastatymą. K. Kovarovičius motyvavo, kad „Jenufa“ netinkama pastatymui ir reikalavo pataisymų, su kuo L. Janačekas sutiko. „Jenufos“ premjera Prahos nacionaliniame teatre įvyko 2016 m. gegužės 26 d. ir sulaukė didžiulės sėkmės. Vėliau XX a. „Jenufa“ daugiausiai buvo statoma pagal K. Kovarovičiaus versiją. Vienos leidėjai „Universal Edition“ publikavo operos partitūras ir propagavo operos pastatymą Vienoje, kuris įvyko 1918 m. vasario 16 d. Ją į vokiečių kalbą išvertė kompozitoriaus draugu tapęs Maksas Brodas. Dar ruošiantis Prahos pastatymui L. Janačekas pradėjo penelyg familiariai bendrauti su pagrindinio vaidmens atlikėja, kroatų dainininke Gabriela Chorvatova. Tai sukėlė didžiulį Zdenkos pavydą, ji bandė nusižudyti ir pora kurį laikė vėl legaliai buvo atsiskyrusi.

Kamila Stoslova su sūnumi Otu 1917 metais

1916 m., kai L. Janačeko muzikos pripažinime įvyko proveržis, jam jau buvo daugiau nei 60 metų. Vėlyvasis kūrybos laikotarpis buvo jo brandžiausias ir talentingiausias, kuriuo kompozitorius įrašė savo vardą ne vien į čekų, bet ir pasaulinės muzikos lobyną. Didžiulę vietą kompozitoriaus gyvenime užėmė meilė Kamilai Stoslovai, sutiktai 1917 m. vasarą Luhačovicės kurorte. Kamila buvo 37 metais už jį jaunesnė, vedusi ir turėjo du sūnus. Ji neatmetė kompozitoriaus draugystės. Per 10 metų L. Janačekas parašė daugiau nei 700 žinomų laiškų Kamilai. Ją palankiai vertino ir Zdenka. Stoselių šeima gyveno Moravijoje ir abi poros dažnai viena kitą lankė. Kamila nedavė pagrindo Zdenkos pavydui ir L. Janačeko santykiai su žmona gyvenimo pabaigoje pagerėjo. Tuo metu suiro Austrijos-Vengrijos imperija, susikūrė Čekoslovakijos respublika. 1918 m. užbaigęs rapsodiją „Tarasas Bulba“, L. Janačekas ją dedikavo respublikos karinėms pajėgoms, 1919 m. parašyta „Blaniko baladė“ buvo dedikuota respublikos prezidentui T. Masarikui. L. Janačekas paliko ilgametį darbą Vargonininkų mokykloje (1919 m. pertvarkyta į Brno konservatoriją) ir 1920−25 m. dėstė kompoziciją Brno atstovaudamas Prahos konservatoriją. Kamila Stoslova tikriausiai įkvėpė sekančių trijų L. Janačeko operų pagrindines herojes. 1920−21 m. sukurta „Katia Kabanova“ (Káťa Kabanová) pagal A. Ostrovskio pjesę „Audra“, 1922−23 m. − „Laputės gudruolės nuotykiai“ (Příhody lišky Bystroušky) pagal R. Tesnohlideko knygą, 1923−25 m. − „Makropulo receptas“ (Věc Makropulos) pagal to paties pavadinimo K. Čapeko pjesę.

Tarptautinis L. Janačeko žinomumas augo, „Universal Edition“ publikavo kiekvieną jo operą. 1924 m. „Jenufa“ pastatyta Berlyno ir Niujorko Metropoliteno operos teatruose. 70-ojo gimtadienio proga Masariko universitetas Brno suteikė jam garbės daktaro laipsnį, Maksas Brodas publikavo pirmąją biografiją. 1926 m. pavasarį L. Janačekas parašė didžiausią savo orkestrinį kūrinį „Sinfonietta“, kuri sulaukė triumfu virtusio atlikimo. Tais pat metais L. Janačekas lankėsi Anglijoje savo kūrybos koncerte ir pakvietus žinomai rašytojai apie muziką Rozai Niumarč. 1927 m. L. Janačekas priimtas į Prūsijos meno akademijos narius kartu su A. Šionbergu ir P. Hindermitu. 1927 m. gruodį Brno įvyko „Glagolitinių mišių“ premjera ir kompozitorius pradėjo darbą ties opera „Iš mirusiųjų namų“ (Z mrtvého domu), pagal F. Dostojevskio romaną. Vasaros laikmečiui L. Janačekas turėjo sodybą gimtajame Hukvaldžio kaime, kur prie jo prisijungė Kamila su savo sūnumi ir vyru. Pasivaikščiojimo metu po apylinkes Leošas persišaldė. Jis buvo nugabentas į artimiausią Ostravos miestą, kur mirė 1928 m. rugpjūčio 12 d. nuo pneumonijos. Buvo palaidotas Brno centrinėse kapinėse. Jo žmona Zdenka gyveno 10 metų ilgiau ir parašė savo ir kompozitoriaus gyvenimo memuarus. Pasak jos, Leošas nebuvo tikintis ir jam niekuomet religija nerūpėjo. Istorijoje L. Janačekas vadinamas „nacionalistiniu“ kompozitoriumi. Melodiškai ir ritmiškai L. Janačeko muzika buvo artima rytinės Moravijos, Vengrijos, Slovakijos, Rumunijos liaudies dainoms ir šia prasme jis buvo labiau artimesnis Belai Bartokui, nei Bohemijos kompozitoriams A. Dvoržakui ir B. Smetanai.

Muzikinės kompozicijos

Svarbiausių muzikos kūrinių antologija:

„Šarka“ (opera, 1887) „Rákoš Rákoczy (baletas, 1889) „Amarus“ (kantata, 1897) „Jenufa“ (opera, 1904) „Kantorius Halfaras“ (choro daina, 1906) „Maryčka Magdonova“ (choro daina, 1906−07) „Likimas“ (opera, 1907) „70 000“ (choro daina, 1909) „Pono Broučeko kelionė į Mėnulį“ (opera, 1912)

„Smuikininko vaikas“ (baladė orkestrui, 1914) „Pono Broučeko kelionė į XV amžių“ (opera, 1917) „Tarasas Bulba“ (rapsodija, 1918) „Katia Kabanova“ (opera, 1921) „Laputės gudruolės nuotykiai“ (opera, 1924) „Makropulo receptas“ (opera, 1926) „Sinfonietta“ (simfonijetė, 1926) „Glagolitinės mišios“ (mišios, 1926−27) „Iš mirusiųjų namų“ (opera, 1927−28)

Literatūra

• Grove Music Online, John Tyrell, 2001^{[neveikianti nuoroda]}
• George M. Cummins III. Janáček’s Eternal Love. iUniverse, 2015.

Nuorodos

• L. Janačeko kūrinių partitūros IMSLP svetainėje
• Įrašų indeksas discogs.com svetainėje
• Leoš Janáček svetainėje Last.fm