Lelyko atodanga

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Dubysos regioninis parkas.png

Koordinatės: 55°21′34″š. pl. 23°21′26″r. ilg. / 55.359462°š. pl. 23.357334°r. ilg. / 55.359462; 23.357334

Atodanga atsiveria kitame upelio krante, priešais aikštelę lankytojams

Lelyko atodanga yra Raseinių rajone, šalia Betygalos, Lelyko upelio dešiniajame krante. Miestelio centre pastatyta rodyklė (šv. Jono šaltinėlis – 0,7 km), vedanti link atodangos pro gyvenvietės vakarinį pakraštį. Objektas pasiekiamas nusileidžiant akmenimis grįstu keliuku į upelio slėnį. Paskelbta valstybės saugomu gamtos paveldo objektu 2012 m. Ji patenka į Dubysos regioninio parko teritoriją. Atodangos aukštis siekia 25 m, plotis – 60 m.

Geologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

LelykoDubysos kairiojo intako vandens nuotėkis per metus smarkiai svyruoja: sausmečiu upelis nusenka, o pavasarinio polaidžio metu ar po didesnių liūčių patvinsta. Dėl to Lelyko srovė ardo stačius upelio krantus, o artėjant prie Dubysos atidengia per amžius susiformavusią kraštovaizdžio vystymosi istoriją. Atodanga liudija sudėtingą Dubysos slėnio šlaitų sandarą ir gamtinės aplinkos raidą vėlyvajame ledynmetyje. Prieš 22–13 tūkst. metų ledyno pakraštyje stumdantis, tirpstant ledo sluoksniams susiklostė priesmėlio ir priemolio morena.

Įspūdingas viršutinis atodangos skardis, į kurį skverbiasi tvirtos liepų, obelų, baltalksnių šaknys. Žemiau yra susiformavęs nuobirinis šlaitas, daug kur apaugęs varnalėšomis, usnimis, šalpusniais, gervuogėmis ir varputiniais augalais. Atodangos žemutinė dalis nusėta molio gabalais, tarp kurių pastebimi įvairių uolienų ir suakmenėjusių priešistorinių organizmų (duobagyvių, galvakojų, pilvakojų moliuskų) fosilijų fragmentai. Papėdė šaltiniuota, vietomis sunkiasi požeminis vanduo.

Netoli atodangos, aukštupio pusėje, telkšo Betygalos tvenkinys, žemupio pusėje trykšta gausiai lankomas šv. Jono šaltinis.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]