Laurentijaus metraštis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Metraščio fragmentas

Laurentijaus metraštis (rus. Лаврентьевская летопись) – senųjų Rusios kronikų rinkinys, į kurį sudėti neišlikusi „Būtųjų laikų pasakojimo“ seniausia versija ir jo tęsiniai, daugiausiai aprašantys įvykius Šiaurės Rusijoje (Vladimiro-Suzdalės žemėje). Šiuo metu saugomas Rusijos nacionalinėje bibliotekoje Sankt Peterburge.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tai antras pagal senumą iš išlikusių Rusios metraščių, vienuolio Laurentijaus 1377 m. nurašytas 1305 m. Tverės metraštis, kuris buvo skirtas kunigaikščiui Michailui Jaroslavičiui. Metraštyje įvykiai aprašomi iki 1305 m., bet toliau 898922, 12631283 ir 12881294 m. laikotarpiai dėl kažkokios priežasties praleidžiami. Rankraštį 1792 m. buvo įsigijęs žinomas grafas Aleksejus Musinas-Puškinas (1744–1817), vėliau padovanojęs carui Aleksandrui I, kuris jį perdavė 1811 m. Imperatoriškajai bibliotekai.

Ankstyvuoju laikotarpiu Laurentijaus metraštis Lietuvai skiria palyginti nedaug dėmesio, bet XIII a. antros pusės istorijai pateikia keletą svarbių žinių.[1]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka