Lauko statutas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Lauko statutas arba lauko tarnybos statutas (nuo lot. statutum – nustatymas) – oficialus karinis dokumentas, nustatantis karinių vienetų veiksmų ir vadovavimo jiems bendrajame mūšyje tvarką – mūšio rengimą, karinių vienetų judėjimą, išdėstymą, aprūpinimą ir kita.

Terminas statutas kitomis kalbomis vartojamas retai, pav. Rusijoje jį atitinka Строевой устав. Kai kuriose kariuomenėse, pavyzdžiui, JAV, iš dalies – NATO valstybių, lauko statutai yra vieninteliai tokie dokumentai. Prancūzijoje nuo 1972 m. visas kariuomenės rūšis apima Generalinis statutas (pranc. Statut général des militaires français).

Dažniausiai lauko statute išdėstomi karinių dalinių bei junginių kovinės veiklos principai, kai kurie nustato ir operatyvinių junginių kovos metodus, nagrinėja karinės strategijos problemas. Lauko statutas yra glaudžiai susijęs su kovos statutais. [1]

Taikos metu karinių dalinių vadai ir štabai pritaiko lauko statuto teiginius organizuodami karinių vienetų kovinį rengimą, per karą – rengdami kovos veiksmus ir jiems vadovaudami. Nereglamentuotais atvejais dalinio vadas ir kiti susiję asmenys priima sprendimus, atsižvelgdami į konkrečią situaciją.

Statutas paprastai tvirtinamas Vyriausybės arba Vyriausiojo kariuomenės vado aukščiausio lygmens teisės aktu.

Lietuvos kariuomenėje taip pat galiojo arba Lietuvos ginkluotosiose pajėgose galioja:

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Eugenijus KisinasLauko statutas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 615 psl.