Lietuvos centrinis valstybės archyvas

Lietuvos centrinis valstybės archyvas – valstybinė įstaiga Vilniuje, O. Milašiaus g. 21, sauganti 1918–1940 m. Lietuvos Respublikos, 1940–1990 m. Lietuvoje buvusių okupacinių institucijų, įstaigų ir organizacijų rašytinius dokumentus bei vaizdo ir garso dokumentus nuo XIX a. šeštojo dešimtmečio iki dabar.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1921–1940 m. Kaune veikė Centralinis valstybės archyvas, per TSRS okupaciją 1940–1941 m. ir 1944–1990 m. vadintas LTSR centriniu valstybiniu archyvu, 1941 m. pradėtas perkelti į Vilnių, 1941–1944 m. nacių okupacijos metais vadintas Vilniaus valstybės archyvu.

Iš archyvo skyrių susikūrė kiti archyvai:

LTSR centrinis valstybės kinofotodokumentų archyvas, įkurtas 1959 m., nuo 1990 m. Lietuvos vaizdo ir garso archyvas, 2001 m. vėl sujungtas su centriniu valstybės archyvu.
Lietuvos literatūros ir meno archyvas, įkurtas 1968 m., iki 1990 m. – LTSR centrinis valstybinis literatūros ir meno archyvas.
Lietuvos valstybės istorijos archyvas, įkurtas 1957 m., kai senieji fondai (iki 1918 m.) atskirti ir perduoti įkurtam LTSR centriniam valstybės istorijos archyvui.
Kaune ir Šiauliuose 1964–1978 m. veikę filialai pertvarkyti į centrinius valstybės archyvus
Alytuje, Marijampolėje, Klaipėdoje, Panevėžyje, Raseiniuose, Švenčionyse, Telšiuose, Ukmergėje 1964–1993 m. veikę filialai pertvarkyti į apygardų archyvus; visuose buvo saugomi TSRS okupacijos laikotarpio dokumentai.

Veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Turi 11 skyrių: Informacijos ir apskaitos, Rašytinių dokumentų, Kino dokumentų, Fotodokumentų, Garso ir video dokumentų, Skaitmeninių dokumentų, Dokumentų sklaidos skyrius, Dokumentų restauravimo, Kopijavimo ir mikrofilmavimo, Bendrųjų reikalų, Ūkio. ^[1]

Lietuvos centrinis valstybės archyvas kaupia, saugo, restauruoja, kopijuoja dokumentus, garantuoja visuomenės priėjimą prie jų. ^[2]

Fondai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Archyve saugomi 2199 rašytinių dokumentų fondai, 3 267 592 bylų, 26 452 garso saugojimo vienetų, 455 016 – fotodokumentų, 17 695 – kino ir videodokumentų. (2022 m.).^[3]

Rašytinių dokumentų fondus sudaro rinkiniai:

Lietuvos Respublikos įstaigų 1918–1940 m. dokumentai: Lietuvos Valstybės Tarybos, Ministrų Kabineto, Prezidento kanceliarijos, ministerijų ir jų departamentų, diplomatinių atstovybių užsienyje, Lietuvos kariuomenės įstaigų ir dalinių, apskričių viršininkų įstaigų, savivaldybių, mokslo, kultūros, švietimo įstaigų, visuomeninių organizacijų, politinių partijų ir kt. fondai
Klaipėdos krašto įstaigų dokumentai nuo XIX a. pradžios: Karaliaučiaus ir Gumbinės apygardų valdybų prezidentų, Klaipėdos magistrato, Šilutės apskrities valdybos, Klaipėdos krašto kadastro įstaigos bei kiti fondai.^[4]
Pietryčių Lietuvos – Lenkijos įstaigų veikusių Vilniaus krašte 1919-1939 m. dokumentai: Rytų žemių civilinio valdymo institucijų, Vidurio Lietuvos Laikinosios Valdymo Komisijos, Vilniaus magistrato, Stepono Batoro universiteto, organizacijų, mokyklų fondai.^[5]
Lietuvos okupacinės valdžios dokumentų fondai skirstomi į grupes:

Nacių okupacinės valdžios – generalinio komisaro Kaune, apygardų komisarų, valdybų, policijos įstaigų, savivaldybių, apskričių viršininkų, kalėjimų, Vilniaus žydų geto dokumentų fondai.

TSRS okupacinės valdžios – Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo, Ministrų Tarybos, komisariatų / ministerijų, valstybės komitetų, valdybų, redakcijų, organizacijų, profsąjungų dokumentų fondai.

Asmenų (visuomenės veikėjų, mokslininkų, diplomatų) fondai.

Į mikrofilmų kolekciją perkelti XX a. Latvijos, Lenkijos, Rusijos archyvų dokumentai.

Audovizualinių dokumentų kompleksą sudaro:

Kino dokumentai -- lietuviški kino filmai, sukurti nuo XX a. antrojo dešimtmečio iki šių dienų. Seniausi saugomi filmai - 1895 m. brolių Liumjerų sukurtų pirmųjų pasaulyje kino filmų kopijos. Vertinga 1918-1940 m. Lietuvos kino kronikos kolekcija. Nemažai Antrojo pasaulinio karo laikotarpio kino dokumentų.
Fotodokumentai nuo XIX a. 6-7 deš. iki šių dienų -- nuotraukos, negatyvai, stiklo plokštelės, albumai, vinjetės, skaidrės, skaitmeninės nuotraukos. Seniausi fotodokumentai – 1860 metais įvairiose fotostudijose daryti portretai, šaukiamų į caro kariuomenę Vilniaus gubernijos žydų tautybės jaunuolių, 1900–1915 m. fotostudijų portretų kolekcija.
Videodokumentai nuo 1988 m. iki šių dienų -- daugiausia archyvo video operatorių nufilmuoti siužetai. Juose atsispindi Sąjūdžio veikla, Nepriklausomybės atkūrimas, 1991 m. sausio įvykiai. „Tautos fondo“ perduotose vaizdajuostėse užfiksuoti buvusių tremtinių, politinių kalinių, partizanų prisiminimai.^[6]
Garso dokumentai -- XX a. plokštelės, magnetinės juostos, kasetės.^[7]