Kurmiai (Klaipėda)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Portal.svg
Kurmiai
Kurmiai.JPG
Kaimo kelias

Kurmiai
Koordinatės 55°33′40″N 21°44′38″E / 55.561°N 21.744°E / 55.561; 21.744 (Kurmiai)Koordinatės: 55°33′40″N 21°44′38″E / 55.561°N 21.744°E / 55.561; 21.744 (Kurmiai)
Apskritis Klaipėdos apskrities vėliava Klaipėdos apskritis
Savivaldybė Klaipėdos rajono savivaldybė
Seniūnija Veiviržėnų seniūnija
Gyventojų skaičius 3 (2011 m.)
Vietovardžio kirčiavimas
(4 kirčiuotė)[1]
Vardininkas: Kurmiaĩ
Kilmininkas: Kurmių̃
Naudininkas: Kurmiáms
Galininkas: Kurmiùs
Įnagininkas: Kurmiaĩs
Vietininkas: Kurmiuosè

Kurmiai – kaimas Klaipėdos rajono pietryčiuose. 5 gyventojai (2001 m.). Šiaurės rytuose teka upelis Judrė, iš pietų prieina Kelvėtų miškas.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Apleista sodyba

1644 m. Švėkšnos dvaro inventoriuje minima sluzba Kurmiow Matutaičio vaitystėje (Woytowstwo Matutayciowe), gyveno 4 šeimos. 1695 m. – sluzba Kurmiow ir viensėdis zascianek Kurmiow Augilovo vaitystėje (Woytowstwo Augilowe), gyveno 9 šeimos. Dauguma jų turėjo Kurmio pavardes, todėl ir kaimas taip pavadintas. 1820 m., padalijus Švėkšnos dvaro valdą, Kurmių kaimas atiteko grafui Jurgiui Pliateriui, Gedminaičių dvaro savininkui. 1846 m. bažnyčios sudarytame sąraše jau minima 14 šeimų, kuriose gyveno 77 žmonės, iš jų 25 samdiniai. 1923 m. Kurmių kaime buvo 11 ūkių ir 89 gyventojai. Iki 1950 m. kaimas priklausė Švėkšnos valsčiui, vėliau – Šalpėnų, Judrėnų, Veiviržėnų apylinkėm. Pokaryje iš Kurmių kaimo į Sibirą buvo ištremtos Alminauskų, Gailių, Vanagų šeimos. 1954 m. rudenį Kurmiuose, Kosto Jocevičiaus sodyboje, žuvo Vilko būrio parizanų vadas Eitutavičius Stasys-Žaibas. Sovietmetyje Kurmių kaimas sunyko. 2001 m. surašyti 5 žmonės.

Iš archyvo[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuvos valstybės istorijos archyve saugomas dokumentas: „1888 m.lapkričio 17 d.–Raseinių aps. Švėkšnos vls. gr. Pliaterio Gedminaičių dv. Kurmių k. Antstolis su viršaičiu, seniūnais ir uriadniku atvyko perduoti Pranui Šlevinskui paveldėto turto, kurį valdė mirusio brolio žmona su antruoju vyru Dominyku Almanausku. Kartu iš P. Šlevinsko turėjo būti išieškota 925 rb skola miestiečiui Andriui Adomavičiui. Almanauskai ir iš įvairių kaimų jų sukviesti valstiečiai (iš viso apie 40 žmonių) pasipriešino anstoliui ir policijai. D. Almanauskas nuteistas kalėti 1 m. ir 4 mėn., M. Alminauskienė, 3 valstiečiai ir 1 bajoras – po 6 mėn., 13 valstiečių (iš jų 1 moteris) – po 3 mėn., 2 vyrai – po du mėn.“

Mokykla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Atminimo akmuo rašytojui A. Ramonui

1919 m. sausio mėn. Kurmių kaime ūkininko Petro Alminausko gyvenamajame name atidaryta Kurmių pradžios mokykla. Pirmasis mokytojas buvo Antanas Klumbys, 1919–1925 m. – Juozas Rupšys. Ją lankė Kurmių, Jonikaičių, Šalpėnų, Padagų, Karpiškės, Kelvėtų kaimų vaikai. Sovietmečiu Kurmių pradinėje mokykloje ilgą laiką dirbo mokytoja Rupšytė Ramonienė (trumpai yra mokytojavusi dailinikė Eva Labutytė). Kurmių mokykloje mokėsi prelatas Kazimieras Toliušis, Lietuvos nusipelnęs agronomas Antanas Būdvytis, rašytojas Antanas Ramonas, anglų kalbos mokytoja Rūta Mikužytė-Vaitiekūnienė ir kiti. Sovietmety, sumažėjus mokinių skaičiui, mokykla uždaryta.

Lobis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Apie 1972 m. Kurmių kaime buvo rastas monetų lobis. Iš kurio dvi Prūsijos monetos: Frydricho Vilhelmo ortas (1680 m.) ir Jelizavetos Petrovnos šeštokas yra saugomos Telšių “Alkos“ muziejuje.

Žymūs žmonės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kurmių kaime gimė:

Aplinkinės gyvenvietės[redaguoti vikitekstą]

Blank-50px.png VEIVIRŽĖNAI – 10,5 km
Rumbikiai – 2,8 km
JUDRĖNAI – 5,6 km Blank-50px.png
Šalpėnai – 2,5 km
Į šiaurės vakarus Į šiaurę Į šiaurės rytus
Į vakarus RoseVents.svg Į rytus
Į pietvakarius Į pietus Į pietryčius
Padagai – 1,7 km
Jonikaičiai – 1,4 km
ŠVĖKŠNA – 8,5 km

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • M. Jučas, L. Mulevičius, A. Tyla. Lietuvos valstiečių judėjimas 1861–1914 metais. Mokslas. Vilnius.1975. p.: 265–266.
  • Eugenijus Ivanauskas. Lietuvos pinigų lobiai. Savastis. Vilnius. 1995.(psl.295).
  • Lietuvos inventoriai XVII a.. dokumentų rinkinys. Sudarė K. Jablonskis ir M. Jučas. Vilnius. 1962.

Nuoroda[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]