Kretuono gyvenvietės

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Kretuono gyvenvietės
[[Image:|250px]]

Kretuono gyvenvietės
Koordinatės
55°14′50″ š. pl. 26°05′10″ r. ilg. / 55.24722°š. pl. 26.08611°r. ilg. / 55.24722; 26.08611Koordinatės: 55°14′50″ š. pl. 26°05′10″ r. ilg. / 55.24722°š. pl. 26.08611°r. ilg. / 55.24722; 26.08611
Savivaldybė Švenčionių rajonas
Seniūnija Švenčionėlių seniūnija
Naudotas III tūkstantmečio iki m.e. pabaiga -
XIV a. prieš m.e.
Žvalgytas 1979
Tirtas 1996-1997 m.
Narvos kultūros puodas

Kretuono gyvenvietės – neolito ir bronzos amžiaus gyvenvietės Švenčionių rajono savivaldybės teritorijoje, Kretuono ežero rytiniame krante, Reškutėnų kaime (Švenčionėlių seniūnija) ir jo apylinkėse.

Tyrimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kretuono gyvenvietės archeologinius tyrimus 1979 ir 19961997 m. atliko Lietuvos istorijos institutas, tyrimų vadovas Algirdas Girininkas.

I gyvenvietė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pirmoji gyvenvietė yra 1,5 km į vakarus nuo kaimo, abipus bevardžio upelio, įtekančio į Kretuono ežerą, 1,2 km į šiaurės rytus nuo Kretuono ežero Didžiosios salos, 530 m į pietus nuo Žaugėdos senvagės, 450 m į šiaurės vakarus nuo Reškutėnų piliakalnio. Gyvenvietės teritorija apima daugiau kaip 10,5 ha.[1]

1996 ir 1997 m. ištirta 140 m². Aptikti 2 kultūriniai sluoksniai. Apatiniame sluoksnyje, priskiriamame III tūkstantmečiui iki m.e., rasta Narvos kultūros keramikos – plokščiadugnių ir smailiadugnių puodų, pailgų dubenėlių, titnago, kaulo ir rago dirbinių – strėlių antgalių, durklų, peilių, grąžtų, ylų, žeberklų, kabučių iš žvėrių dantų.

Viršutiniame sluoksnyje (III tūkstantmečio iki m.e. pabaiga – II tūkstantmečio iki m.e. pradžia) aptikta virvelinės keramikos – plokščiadugnių profiliuotomis sienelėmis puodų, taurių, dubenėlių, taip pat titnaginių trikampių strėlių antgalių, grandukų, gremžtukų, akmens kirvių, tinko pasvarėlių, kaulo žeberklų, ylų.

II gyvenvietė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Apie 1 km nuo pirmosios, kaimo vakariniame pakraštyje, yra antroji gyvenvietė. Joje rasta titnaginių gremžtukų, grandukų, strėlių antgalių, virvelinės keramikos, 40 x 35 m dydžio židinio liekanų.

III gyvenvietė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Trečioji gyvenvietė yra abipus bevardžio upelio žiočių. Rasta dviejų stulpinės konstrukcijos pastatų liekanų, ūkinių duobių, židinių, daug titnago dirbinių (ietigalių, lancetinių ir trikampių strėlių antgalių, peilių, kirvių gludintais ašmenimis, grąžtų), kaulo ir rago žeberklų, ylų, kaplių, įtveriamųjų kirvių, papuošalų (antropomorfinių kabučių), metalo liejimo forma, lipdytos keramikos, būdingos vėlyvajai Narvos kultūrai, šukinės-duobelinės keramikos puodų šukių, bei Rytų Trzcinieco kultūrai būdingas suskilęs puodas. Gyvenvietė datuojama XV a. – XIV a. prieš m.e. Radinius saugo Nalšios muziejus (Švenčionys) ir Lietuvos nacionalinis muziejus.[2]

Kiti straipsniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Algirdas Girininkas. Kretuono 1-osios gyvenvietės tyrinėjimai
  2. Algirdas GirininkasKretuono gyvenvietės. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 24 psl.
  • Kultūros paminklų enciklopedija. V. 1998.