Kretingos senosios kapinės

55°53′39.58″ š. pl. 21°14′36.9″ r. ilg. / 55.8943278°š. pl. 21.243583°r. ilg. / 55.8943278; 21.243583

Kretingos Senosios kapinės – kapinės, esančios Kretingos mieste, Vilniaus g., šalia Kretingos Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčios.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuo XIX a. pr. kapines juosia akmenų mūro tvora, kuri paskutinį kartą rekonstruota 1990 metais. Seniau ant kapinių tvoros abipus pagrindinių vartų stovėjo dvi baublinio tipo koplytėlės su medinėmis polichromuotomis ir paauksuotomis liaudies menininkų darbo Švč. Mergelės Marijos ir Šv. Jono Krikštytojo skulptūromis. Šiandien į kairę nuo pagrindinių vartų ant tvoros stovi Šv. Jurgio, o į dešinę – Pietos skulptūra, kurias išdrožė ir buvusių koplytėlių vietoje pastatė tautodailininkas Raimundas Puškorius.

Vienuolyno vizitacijos aktai ir 1854 m. miestelio planas liudija, kad katalikai ilgą laiką naudojosi tik pietine kapinių dalimi. Tai patvirtina ir čia esanti Šv. Jurgio koplyčia bei susitelkę seniausi memorialiniai paminklai – antkapiai, kryžiai. Likusia kapinių dalimi iki XIX a. 8 dešimtmečio naudojosi stačiatikių bendruomenė.

Šv. Jurgio koplyčios vietoje iš pradžių stovėjusi medinė koplyčia su Švč. Mergelės Marijos skulptūra. Jos vietoje XIX a. I pusėje pastatyta akmenų mūro koplyčia, į kurią perkelta minėta skulptūra bei pastatyti Nukryžiuotojo altorius ir vargonėliai. 1857 m. joje atsirado Šv. Jurgio altorius, perkeltas iš bažnytinių kapinių senosios Šv. Jurgio koplyčios. Tada naujoji koplyčia gavo ir Šv. Jurgio titulą. 1941 m., nudegus bažnyčiai, koplyčioje vyko pamaldos. 1944 m. karo metu nukentėjusi koplyčia restauruota buvo tik 1990–1991 metais. Dar 1988 m. lapkričio 1 d. priešais koplyčią buvo atidengtas bene pirmasis atgimusioje Lietuvoje paminklas lietuvių kančioms atminti, kurį projektavo architektas E. Giedrimas.

Kapinėse parapijiečiai buvo laidojami abipus pagrindinio kapinių tako, tarp vartų ir koplyčios: pietinėje pusėje vienuoliai, kitoje – pasauliečiai. Garbingiausiems kapo vietą parinkdavo prie tako. Čia palaidotas mokslininkas pranciškonas Jurgis Pabrėža. 1933 m. vienuolyno gvardijonas Augustinas Dirvelė ant J. Pabrėžos kapo pastatė pseudogotikos stiliaus mūrinę koplytėlę su vienuolio ir angelų skulptūromis, kurias parvežė iš Vokietijos.

Kapinių pagrindinio tako šiaurinėje pusėje yra Kretingos apylinkių dvarininkų ir bajorų kapai. Istoriko J. Mickevičiaus duomenimis, čia palaidotas 1831 m. sukilimo dalyvis, Senkų kaimo bajoras Ignas Šalkauskis. Arčiau koplyčios išsirikiavę dvarininkų Parčevskių giminės antkapiniai paminklai. Čia palaidoti Konstantinas ir Vincentas Parčevskiai, kurie XIX–XX a. I pusėje valdė Mišučių, Jokūbavo ir Stončių dvarus.

Kapinėse yra išlikusių keletas labai senų tašyto akmens antkapinių plokščių. Tai vienuolių H. Skačkovskio, S. Stanevičiaus, kunigų L. Morovskio, J. Karmelitos kapai, datuojami XIX a. vid. – XX a. pr.

Šalia koplyčios palaidotas įžymaus visuomenės veikėjo, rašytojo, švietėjo, Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus vyresnysis brolis Mykolas Valančius. Priešais J. Pabrėžos kapą palaidotas bernardinų (pranciškonų) ordino Lietuvos Šv. Kazimiero provincijos paskutinis provincijolas D. Šukevičius.

Į deš. nuo pagrindinių vartų yra Nagevičių šeimos kapavietė, kurioje palaidoti gydytojo, archeologo, generolo Vlado Nagiaus-Nagevičiaus tėvai, seserys, teta, močiutė. Šalia tėvų 1995 m. atgulė ir paties generolo V. Nagiaus-Nagevičiaus ir jo žmonos Veronikos palaikai, parvežti iš JAV.

Kapinių pietinėje dalyje dar išliko keletas metalinių kryžių su lotyniškais užrašais, bylojančiais, kad čia palaidoti vienuoliai pranciškonai. Yra keli kryžiai ir su užrašais žemaičių tarme. Jie labai vertingi, nes lieti lietuviškos spaudos draudimo metais (1864–1904). Atrodo, kad visi minėti kryžiai lieti iš ketaus Klaipėdoje. Apie tai liudija ir kai kur išskaitomas liejyklos pavadinimas: „E. Ongley Memel“. Ant visų jų – XIX a. II pusės datos.

Senosiose kapinėse yra tarpukariu bei pirmaisiais pokario dešimtmečiais statytų paminklų. Iš jų išsiskiria J. Kentros kapas-mauzoliejus, kurį ženklina įspūdingas raudono marmuro paminklas. Čia palaidota J. Kentros žmona, o neseniai – ir duktė. Teigiama, kad paminklą tašė Bajorų sunkiųjų darbų kalėjimo kaliniai, o bronzinį portretinį bareljefą sukūrė žymus dailininkas ir skulptorius Bronius Pundzius.

Atokiau nuo koplyčios į šiaurę yra Nepriklausomybės kovose žuvusių karių kapas su vienas greta kito stovinčiais kryželiais, būdingais Lietuvos savanorių kapams. Čia palaidoti Kretingos komendantūros kuopos viršila Petras Vilunis iš Telšių apskr. Alsėdžių valsčiaus, II pėstininkų pulko eiliniai J. Pavilonis ir Jonas Čičinskas, kilęs iš Rokiškio apskr. Obelių valsčiaus.

Šalia koplyčios palaidotas Kretingos miesto garbės pilietis, kraštotyrininkas Ignas Jablonskis (1911–1991), tyrinėjęs miesto ir aplinkinių rajonų archeologijos paminklus, etnografines sodybas, po karo atkūręs Kretingos muziejų.

Greta koplyčios 1992 m. perlaidoti pokario rezistentai, žuvę 1945–1953 m. už Lietuvos laisvę. Jiems kretingiškiai pastatė kuklų paminklą (architektas E. Giedrimas).

Remiantis išlikusiais užrašais, matyti, kad metaliniai kryžiai senosiose kapinėse pradėti statyti XIX a. viduryje. Seniausiais antkapiniais paminklais laikytini akmens plokštė ant H. Skačkausko kapo (1848 m.) ir akmeninis kryžius ant J. A. Pabrėžos kapo (1849 m.). Anksčiau ir kartu su akmens bei metalo kryžiais kapinėse daug buvę medinių kryžių, kurių dauguma būdavo aukšti, ąžuoliniai, puošti įvairiais ornamentais. Apie tai liudija vienuolyno vizitacijų aktuose esantys kapinių aprašymai bei išlikusi ikonografinė medžiaga.

Kapinių šiauriniame gale, antšlaitėje, vadinamoje „nešventintoje žemėje“ anksčiau buvo laidojami gimę negyvi ar be krikšto mirę kūdikiai, savižudžiai, laisvamaniai ir ekskomunikuotieji. Jiems niekas nestatė kryžių, net patys artimiausi žmonės retai rūpinosi jų kapais.

Senosios parapijos kapinės veikė iki XX a. 7 dešimtmečio vidurio, vėliau buvo uždarytos ir apleistos. Valdžia norėjo jas panaikinti ir vietoj kapinių, kaip tai yra Klaipėdoje, Kaune ir kitur, padaryti parką. Tačiau Atgimimo banga ir visuomenės nuomonė įveikė tuometinių rajono vadovų užmačias ir kapinėse vėl leista laidoti. 1989 m. atnaujinus kapines buvo laidojama nebepaisant senų tradicijų, kurios susidarė XIX–XX a. I pusėje. Vietos gyventojai pradėjo laidoti be jokios tvarkos, tiesiog užsiimdami tuščius plotus ir senų apleistų kapų vietas. Į kapines plūstelėjo sunkūs akmens paminklai, tarp kurių tik vienur kitur matosi prisilaikant senų tradicijų pastatytas vienas kitas meniškas koplytstulpis, stogastulpis, medinė ar akmens skulptūra.

Priešais senąsias kapines XIX a. antroje pusėje buvo atidarytos naujosios parapijos kapinės, vadinamos II-iomis kapinėmis, kuriose 1893 m. grafas Aleksandras Tiškevičius pastatė neogotikos stiliaus Tiškevičių šeimos koplyčią (projektavo architektas Karlas Eduardas Strandmanas). Naująsias kapines parapijiečiai 1913 m. apjuosė plytų ir akmenų mūro tvora su neogotikiniais ir neobarokiniais vartais. Senąsias ir naująsias kapines atskyrė Vilniaus (seniau – Darbėnų) gatvė.^[1]

Kapinėse palaidoti[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Jurgis Pabrėža (1771–1849) – kunigas, pranciškonas, gydytojas, botanikas, pirmasis Lietuvos floros tyrinėtojas, vienas iškiliausių XIX a. švietėjų
Konstantinas Parčevskis (1843–1902) – bajoras
Vincentas Parčevskis (1871–1922) – bajoras
Juozas Zamkus (1894-1942) – Lietuvos karininkas
Antanas Lankutis (1866-1953) – knygnešys
Vladas Nagevičius (1880–1954) – gydytojas, archeologas, Vytauto Didžiojo karo muziejaus įkūrėjas, generolas, politinis ir visuomenės veikėjas
Ignas Jablonskis (1911–1991) – inžinierius, kraštotyrininkas, archeologas, muziejininkas
Anicetas Puškorius (1911-1994) – tautodailininkas, skulptorius
Paulius Baltakis (1925-2019) – kunigas, vienuolis pranciškonas