Konstancija Skirmuntaitė

Konstancija Skirmuntaitė

Gimė	1850 m. Pinsko apskritis, Minsko gubernija, Rusijos imperija
Mirė	1934 m. sausio 23 d. (~84 metai) Pinskas, Antroji Lenkijos Respublika

Veikla	istorikė, aktyvistė

Žymūs apdovanojimai


Vikiteka	Konstancija Skirmuntaitė

Konstancija Skirmuntaitė (lenk. Konstancja Skirmuntt, blrs. Канстанцыя Скірмунт, 1850 m. – 1934 m. sausio 23 d.) – Lenkijos ir Lietuvos istorikė, Krajovcų judėjimo narė, siekusi išsaugoti lenkų ir lietuvių vienybę.^[1]

Gimusi buvusioje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje gilias šaknis turinčioje kilmingoje šeimoje, K. Skirmuntaitė didžiąją gyvenimo dalį praleido Pinske arba netoli jo. Neturėdama jokio oficialaus istorinio išsilavinimo, ji parašė keturis pagrindinius istorinius veikalus, kuriuose romantizavo ir idealizavo praeitį. Parašyti paprasta ir suprantama kalba, jie tapo populiarūs. Ji taip pat skelbė straipsnius lenkų ir lietuvių spaudoje, kuriuose diskutavo lenkų–lietuvių tapatybės klausimais. Palaikė lietuvių tautinį atgimimą, tačiau priešinosi tiek lietuvių, tiek lenkų nacionalizmui. Po Pirmojo pasaulinio karo kritikavo Antrąją Lenkijos Respubliką, jos politiką ir požiūrį į etnines mažumas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Skirmuntaitė gimė apie 1850 m. Rusijos imperijos Pinsko apskrityje (dabartinis Baltarusijos Stolino rajonas). Jos vietinių didikų giminės šaknys siekia XIII amžių.^[2] Kaip ir daugelį kitų didikų vaikų, ją namuose mokė korepetitoriai. Abu jos tėvai rėmė 1863 m. sausio sukilimą, buvo suimti ir ištremti į Rusiją. Vaikai buvo palikti senstančios močiutės globai, kuri išsiuntė Skirmuntaitę mokytis į Kališą.^[2] 1869 m., kai jos tėvai buvo paleisti iš tremties, ji kartu su jais išvyko į Krymą. Skirmuntaitė paliko ryškų ir įspūdingą savo kelionių po Krymą aprašymą, ypatingą dėmesį skirdama vietiniams urvams ir vadinamiesiems „urviniams miestams ir vienuolynams“.^[3]

Po motinos mirties 1874 m. grįžo į Pinską ir ten gyveno iki pat savo mirties 1934 m. Ji niekada nebuvo ištekėjusi ir neturėjo vaikų.^[4]

Ministrui pirmininkui Piotrui Stolypinui vadovaujant, jai pavyko apsaugoti katalikų bažnyčią nuo sunaikinimo Haradziščos kaime.^[4] 1910 m. kartu su Marianu Zdziechovskiu nesėkmingai siekė, kad Lietuvos delegacija dalyvautų Krokuvoje vykusiose Žalgirio mūšio 500-ųjų metinių iškilmėse. 1911–1912 m. istorikė nesėkmingai siekė, kad Jogailos universitete būtų įsteigtas lietuvių fakultetas.

Veikalai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pirmasis jos darbas apie Lietuvos istoriją buvo 1886 m. Pojatos slapyvardžiu. 1897–1909 m. išleido trijų tomų veikalą apie Lietuvos priešistorę ir ankstyvąją istoriją. Ji romantizavo ir idealizavo praeitį, gyrė ir šlovino įvairius didžiuosius kunigaikščius (ypač Vytautą Didįjį), kritikavo Jogailą, šmeižė Kryžiuočių ordiną.^[2] Jos veikalai parašyti lengvai suprantama kalba, išversti į lietuvių kalbą ir tapo labai populiarūs tarp lietuvių tautinio atgimimo veikėjų. Ji taip pat rašė daugybę straipsnių politinėmis ir tautinėmis temomis į Lenkijos ir Lietuvos spaudą, įskaitant „Kraj“, „Przegląd Wileński“, „Kurier Wileński“, „Litwa“, dažnai pasivadindama Futurus slapyvardžiu. Du jos straipsnių rinkiniai išleisti 1907 ir 1913 m.^[4] Susirašinėjo su lenkų rašytoja Elze Ožeškiene.^[5]

Už savo darbus ir pastangas ji buvo apdovanota Vatikano ordinu „Pro Ecclesia et Pontifice“ ir Vytauto Didžiojo universiteto garbės daktaro laipsniu.^[4]

Politinės pažiūros[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Konstancija Skirmuntaitė palaikė lietuvių tautinį atgimimą ir susirašinėjo su tokiais lietuvių veikėjais kaip Jonas Basanavičius ir Adomas Jakštas, tačiau nepalaikė nei lietuvių, nei lenkų nacionalizmo.^[4]^[2] Ji save laikė lietuve, bet kalbėjo lenkiškai ir palaikė Lenkijos ir Lietuvos uniją pagal istorines Abiejų Tautų Respublikos tradicijas. 1914 m. išleido 10 puslapių brošiūrą lietuvių kalba „Nosce te ipsum“, kurioje kritikavo skirstymą į „mus“ ir „juos“ tik pagal kalbą – apgailestavo, kad lietuviai atmetė poetą Adomą Mickevičių ir kompozitorių Stanislovą Moniušką vien dėl to, kad jie rašė lenkiškai.^[1] Nors jos istoriniai veikalai buvo populiarūs, ji susilaukė kritikos ir buvo atstumta tiek lenkų (kurie ją laikė „separatiste“), tiek lietuvių (kurie nelaikė jos tikra lietuve).^[2] Matydama neišvengiamą nacionalizmo augimą, laiške J. Basanavičiui save pavadino „paskutine mohikane“.^[5]

Po Pirmojo pasaulinio karo Pinską valdė Antroji Lenkijos Respublika. Istorikė kritikavo Želigovskio maištą (per kurį Lenkija užėmė Vilnių) ir Lenkijos politiką etninių mažumų atžvilgiu.^[6] Skirmuntaitė ragino Lenkiją suprasti ir gerbti Kresuose gyvenančius žmones, kurių tautybė ir kultūra skiriasi nuo lenkų. Šias pažiūras ji išreiškė 1925 m. išleistoje brošiūroje „Idea jagiellońska a polityka kresowa“ ir 1933 m. išleistoje brošiūroje „Kwestja zasad“.^[6]^[4] Kartu ji kritikavo Lietuvos vyriausybę už 1920 m. Lietuvos ir Tarybų Rusijos taikos sutarties pasirašymą ir Lietuvos Steigiamąjį Seimą už pradėtą žemės reformą, pagal kurią buvo nacionalizuota bajorams priklausiusi žemė.^[5]

Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindiniai veikalai:^[2]^[4]

Dzieje Litwy opowiedziane w zarysie (Lietuvos istorija, 1886 m.)
Z najstarszych czasów plemienia litewskiego (Nuo seniausių lietuvių genties laikų)
Nad Niemnem i nad Bałtykiem (Pagal Nemuną ir Baltiją), trys tomai:
- W zaraniu dziejów (Istorijos aušra, 1897 m.)
- Podania; Czasy przed-Mendogowe; Dzieje starożytnych Prus (Legendos, Priešmindauginiai laikai, Senovės Prūsijos istorija, 1903 m.)
- Mindog, król Litwy (Mindaugas, Lietuvos karalius, 1908 m.)
Idea jagiellońska a polityka kresowa (Jogailaičių idėja ir pasienio politika, 1925 m.)

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

↑ ^1,0 ^1,1 Krapauskas, Virgil (2000). Nationalism and Historiography: The Case of Nineteenth-Century Lithuanian Historicism. New York: Columbia University Press. pp. 38–40. ISBN 0-88033-457-6.
↑ ^2,0 ^2,1 ^2,2 ^2,3 ^2,4 ^2,5 Butkuvienė, Anelė (2007). Garsios Lietuvos moterys. Baltos lankos. pp. 191, 196–198. ISBN 978-9955-23-065-6.
↑ Кизилов, Михаил (2002). „Крымские пещерные города по описанию Е. Скирмунт (Поята)“ (PDF). МАИЭТ. Вып. IX.: С. 543-548.
↑ ^4,0 ^4,1 ^4,2 ^4,3 ^4,4 ^4,5 ^4,6 Łossowski, Piotr (1997–1998). „Konstancja Skirmunttówna (Skirmuntt)“. Polski Słownik Biograficzny (lenkų). XXXVIII. PAS Institute of History. Nuoroda tikrinta 2019-02-02.
↑ ^5,0 ^5,1 ^5,2 Pukšto, Andžej (2010). „Gente Lithuana, Natione Lithuana": užmirštoji Konstancija Skirmuntaitė (1851–1934)“ (PDF). Darbai ir dienos. 53: 261–264. ISSN 1392-0588.
↑ ^6,0 ^6,1 Tomaševič, Andžej (2011). J. Pilsudskio ir Lenkijos vyriausybės politikos kritika Vilniaus lenkų publicistų veikaluose 1926 - 1939 metais (PDF) (Master's thesis). Vilnius University. pp. 5, 43, 50.

[krapa-1] 1,0 ^1,1 Krapauskas, Virgil (2000). Nationalism and Historiography: The Case of Nineteenth-Century Lithuanian Historicism. New York: Columbia University Press. pp. 38–40. ISBN 0-88033-457-6.

[butku-2] 2,0 ^2,1 ^2,2 ^2,3 ^2,4 ^2,5 Butkuvienė, Anelė (2007). Garsios Lietuvos moterys. Baltos lankos. pp. 191, 196–198. ISBN 978-9955-23-065-6.

[3] Кизилов, Михаил (2002). „Крымские пещерные города по описанию Е. Скирмунт (Поята)“ (PDF). МАИЭТ. Вып. IX.: С. 543-548.

[losso-4] 4,0 ^4,1 ^4,2 ^4,3 ^4,4 ^4,5 ^4,6 Łossowski, Piotr (1997–1998). „Konstancja Skirmunttówna (Skirmuntt)“. Polski Słownik Biograficzny (lenkų). XXXVIII. PAS Institute of History. Nuoroda tikrinta 2019-02-02.

[pukst-5] 5,0 ^5,1 ^5,2 Pukšto, Andžej (2010). „Gente Lithuana, Natione Lithuana": užmirštoji Konstancija Skirmuntaitė (1851–1934)“ (PDF). Darbai ir dienos. 53: 261–264. ISSN 1392-0588.

[tomas-6] 6,0 ^6,1 Tomaševič, Andžej (2011). J. Pilsudskio ir Lenkijos vyriausybės politikos kritika Vilniaus lenkų publicistų veikaluose 1926 - 1939 metais (PDF) (Master's thesis). Vilnius University. pp. 5, 43, 50.

[1]

[2]

[3]

[4]

[5]

[6]