Kijevo pilis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Kijevo Pilies kalnas Kiselivka (kairėje). 1890 m. pašto atvirutė

Kijevo pilis – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gynybinių, kulto ir gyvenamųjų pastatų kompleksas Kijeve (Ukraina).

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Užėmus miestą LDK vietininkai suskubo statyti pastatus, kuriuose galėtų įsikurti ir iš ten valdyti visą Kijevo kunigaikštystę. Ypač buvo baiminamasi totorių antpuolių, ne kartą užpuolusių ir sudeginusių miestą, išžudžiusių jo gyventojus.

Pilis pradėta statyti ant aukštos kalvos, dešiniajame Dniepro krante. Nuo vandens paviršiaus kalvos viršūnė siekė apie 80 m, o nuo papėdės – 50 m; jos paviršius – apie 2 ha. Viršūnės paviršius nebuvo pilnai išnaudotas – aukšta gynybine siena aptverta piliavietės teritorija apėmė 16 000 m². Penkiolikoje bokštų budintys sargybiniai nuo priešų saugojo pilies teritorijoje stovinčius gyvenamuosius namus, tris stačiatikių cerkves ir vieną katalikų bažnyčią. Gyventojus vandeniu aprūpino keturi 60 m gylio šuliniai; viename iš bokštų veikė vienintelis Kijeve laikrodis. Kunigaikščio Vladimiro Algirdaičio laikais čia buvo nukalta pirmoji ukrainietiška moneta. Patekti į pilį buvo galima per dvejus vartus, tiltas jungė su gretimu Andriejaus kalnu, o papilyje kūrėsi Kijevo centras Podolė.

1474 m. mieste lankėsi Venecijos diplomatas ir keliautojas Ambrozijus Kontarinis. Jo paliktas pilies aprašymas pasiekė mūsų laikus. 1482 m. Kijevo pilį užpuolė ir sudegino Krymo chanas Mengli-Girėjus. 1532-1545 m. ji buvo atkurta ir perstatyta. Po Liublino unijos LDK Kijevo kunigaikštystę kartu su pilimi turėjo perleisti Lenkijai. 1651 m. buvo nupieštas vienintelis pilį vaizduojantis paveikslas (autorius Abraham van Westerfeld). Tais pačiais metais sukilę kazokai ją sudegino ir pilis neatkurta.

Vėliau pilies kalnas stovėjo plikas, kijeviečiai jį vadino Kieselivka (vaivados Adomo Kisielio vardu). 1834 m. jis atiduotas Floro vienuolynui, ant kalvos vienuoliai buvo įrengę kapines. Piliavietę tyrinėjo archeologai: O. Stavrovskis ir M. Biliašivskis (1870 m.), V. Chvoika (1897 m. ir 1905 m.), S. Magura (1932 m.), I. Bondarius (1939 m.), V. Kozlovska (1940 m.), V. Bogusevičius (1948 m.), V. Charlamovas (1977 m.), S. Klimovskis (1999 m.). Šiuo metu piliavietės teritorijoje veikia muziejus.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]