Kiaunorių dvaras

Kiaunorių dvaras – buvusio dvaro sodyba Kiaunoriuose, Kelmės rajone. Išlikęs medinis ponų namas, pastatytas 1851 m. (sienos iš rąstų, apkaltos lentomis, pjaustyti langų apvadai), moliu drėbtas XIX a. pabaigoje statytas svirnas..

Istorija

Minimas nuo XVI a., ilgai jį valdė Kiaunarskiai. Kiaunoriai XVII a. dar vadinti Gruzdžiais-Kiaunoriais, nes buvo valdomi susigiminiavusių Gruzdžių ir Kiaunarskių šeimų. Apie 1786 m. Kiaunorių savininku buvo Žemaičių taurininkas Juozas Jasevičius Kiaunarskis. Manoma, kad prieš XIX a. vidurį dvaras perėjo Ksaverijui Jonui Euzebijui Kiaunarskiui. Jis 1851 m. pastatė naujus medinius rūmus. Vėliau Kiaunoriuose dar buvo vėjo malūnas, spirito varykla, koplyčia. 1863 m. dvarą buvo užėmę sukilėliai.

XX a. tarpukariu dvaro centrą valdė Janina Kiaunarskytė-Sinkevičienė, 1941 m. ištremta į Sibirą. 1940 m. dvaras buvo konfiskuotas. Po Nepriklausomybės 1991 m. dvaras atiteko J. Sinkevičienės marčiai.

2010 m. duomenimis, dvare gyveno ir pagal išgales tvarkėsi paveldėtoja Marija Sinkevičiūtė, Lietuvos karininko Jono Sinkevičiaus (dalyvavusio Nepriklausomybės kovose su bolševikais, bermontininkais, lenkais) dukra, tuomet ėjusi aštuoniasdešimt trečiuosius metus. Pasak paveldėtojos, buvusios pradinių klasių mokytojos, ji į dvarą ateidavo pažaisti dar vaikas būdama iš namų, buvusių netoliese. Už lenko ištekėjusi jos močiutė dvaro šeimininke tapo tik susiklosčius lemtingoms aplinkybėms. Paskutinysis dvaro savininkas Ksaveras Kiaunarskis paliko namus savo žmonai, buvusiai Laucevičiūtei. O ji dvarą užrašė vyriausiajai savo dukrai Sofijai. Tačiau Sofija dvarininkaite netapo, nes prieš gimdytojos valią pabėgo iš namų ir ištekėjo už kito, savo pačios pasirinkto vyro. Taip dvaras buvo patikėtas jos jauniausiajai seseriai – Marijos Sinkevičiūtės senelei. Prieš mirtį griežtoji Kiaunarskienė atlyžo ir testamentu dukrai paklydėlei skyrė netoliese 60 ha žemės. Čia ji su vyru pasistatė namą ir gyveno jame iki 1947 m.

Kolūkių laikais, bėgant metams Kiaunorių dvaro namas sumenko, jame buvo pristatyta daug sienų, kurios panaikino ir suskaldė buvusią erdvę, sudilo laiptai, prakiuro stogas. Pokaryje dvare veikė mokykla, o apie 1985 m. pastatas priklausė Kelmės švietimo skyriui, buvo įrengti mokytojų butai.

Architektūra

Dvaro rūmai stūkso ant kalvos, nuo kurios atsiveria apylinkių kraštovaizdis. Pastatas stačiakampio plano, šiaurinėje pusėje pristatytas siauresnis priestatas. Pagrindiniame fasade įrengtos puošnios dvivėrės durys, vedančios į priemenę. Iš priemenės patenkama į gyvenamuosius kambarius, laiptinę (pakilti į pastogę). Priestato durys veda į pagalbines patalpas. Po namu įrengtas rūsys, į kurį patenkama iš šono. Rūsio angokraščiai išmūryti raudonomis plytomis. Namas stovi ant aukštų tinkuoto mūro pamatų, išorėje apdailintas horizontaliomis lentomis. Vidaus sienos – tinkuotos ant balanų. Namo langai, durys, sienų apdaila, karnizai, kaminas (apgriuvęs), krosnys, stogo konstrukcija išlikę autentiški, dalis jų išlaikę klasicizmui būdingas formas.