Kiškunmaiša

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Kiškunmaiša
veng. Kiskunmajsa
   Coa Hungary Town Kiskunmajsa.svg      Flag of Kiskunmajsa.svg   
Kiskunmajsa1.jpg
Vaizdas iš viršaus
Laiko juosta: (UTC+1)
------ vasaros: (UTC+2)
Valstybė Vengrijos vėliava Vengrija
Medė Bač Kiškūnas
Rajonas Kiškunmaišos rajonas
Meras Andrašas Ábraham-Furšas (veng. Ábrahám-Fúrús András)
Gyventojų (2018.01.01[1]) 10 968
Plotas 222,27 km²
Tankumas (2018.01.01[1]) 49 žm./km²
Pašto kodas 6120
Tinklalapis [5]
Commons-logo.svg Vikiteka Kiškunmaiša

Ki̇̀škunmaiša (veng. Kiskunmajsa) – miestas pietinėje Vengrijos dalyje, netoli valstybinės sienos su Serbija. Rajono centras, priklauso Bač Kiškūno medei. Apie 11 000 gyventojų, žinomas savo terminių vandenų maudykle. Vienintelis šalyje 1956 m. Vengrijos revoliucijos muziejus ir šiems įvykiams skirta koplyčia. 93 % gyventojų sudaro vengrai, 68 % yra Romos katalikai.

Geografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Išsidėstęs Panonijos lygumoje, apie 105 m v. j. l. aukštyje. Nuo šalies sostinės nutolęs apie 140 km, išsidėstęs tarp dviejų automagistralių, vedančių nuo šalies valstybinių sienų į Budapeštą: tai greitkelis M6Ivandardos ir greitkelis M5Rioskės. Prie siaurojo geležinkelio linijų KiškunfėledhazaKiškunhalašas ir Kiškunmaiša–Kečkemėtas, abi linijos nebeveikia. Kanalas Fecherto–Maišaš–Fečatorna. Šalia miesto plyti laukiniais gvazdikais (lot. Dianthus diutinus) ir kalkakmenių klodais garsėjantis Kiškunšago nacionalinis parkas, du trečdaliai jo yra paskelbti biosferiniu draustiniu. Turistus į Kiškunmaišą vilioja ir dirbtinis ežeras su sala, prie kurio ilsimasi vasarą. Gydomųjų terminių vandenų maudyklė „Jonathermal“, pavadinta populiarios obuolių veislės „Jonatan“ (angl. Jonathan) vardu, veikia ir žiemą.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Krašte nuo seno gyveno vengrai, hunai, avarai. XVI a. pr., per turkų invaziją Kiškunmajšos kaimelis buvo sudegintas ir naujieji gyventojai kūrėsi kiek į pietryčius nuo senosios vietos. Osmanų kariuomenę išvijus, Austrijos-Vengrijos valdžia kvietė iš naujo apgyvendinti šias žemes. Atvažiavo persikėlėliai, daugiausia jų buvo iš Jasfenisaru vietovės. 1744 m. iškilo barokinė Romos katalikų bažnyčia. 1837 m. Vengrijos karalius ir Austrijos imperatorius Ferdinandas I Kiškunmaišai suteikė miesto ir jomarkų rengimo teises. Persikėlėliai daugiausiai vertėsi vynuogininkyste ir kt. laukininkystės šakomis, taip pat gyvulininkyste. Smelėtos apylinkių žemės negalėjo išmaitinti tiek gyventojų, todėl XIX a. pab. prasidėjusi emigracija tęsėsi iki pat XX a. vid. 1956 m. atidaryta gimnazija.

Prie miesto puošimo yra prisidėjęs ir ukmergiškis tautodailininkas Rimantas Zinkevičius, sukūręs medines skulptūras (kai kurias su kolegomis): Laisvė [2], Koplytstulpis [3], Rūpintojėlis [4], Bedradarbiavimas [5]. 2007 m. jam buvo suteiktas Kiškunmajšos garbės piliečio vardas. [6]

Miestų partnerystė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]