Kernavės mauzoliejinė koplyčia

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką

Koordinatės: 54°53′04″N 24°51′10″E / 54.884567°N 24.852835°E / 54.884567; 24.852835

Kernaves kulturinis rezervatas.png
Kazimiero-bazn-kryzius-64.png
Kernavės mauzoliejinė koplyčia
Kernavė - Chapel 01.JPG
Savivaldybė Širvintų rajonas
Gyvenvietė Kernavė
Adresas Kerniaus g. 6
Statybinė medžiaga plytų mūras
Pastatyta 1856 m.
Stilius klasicizmas

Kernavės mauzoliejinė koplyčiakoplyčiamauzoliejus Širvintų rajone, Kernavėje, 50 m į rytus nuo Kernavės bažnyčios, 1 km į pietvakarius nuo kelio  116  ŠirvintosRimučiaiKernavėDūkštos . Šalia atidengti senosios bažnyčios pamatai.

Koplyčia nedidelė, išskirtinė savo aštuonkampiu planu tarp mūrinių klasicizmo koplyčių. Pro angą grindyse patenkama į laidojimo rūsį. Jo nišoje įmūryti karstai. Koplyčią – žmonos mauzoliejų – 1856 m. pastatė Stanislovas Riomeris. Dabar koplyčioje laikomi Kernavės archeologijos ir istorijos muziejaus–rezervato fondai. Koplyčia nuo 1992 m. yra nekilnojamojo kultūros paveldo objektas, regioninės reikšmės paminklas (unik. kodas 1653).[1]

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Koplyčią kaip žmonos mauzoliejų 1856 m. Kernavės kapinių teritorijoje pastatė Stanislovas Riomeris. Iš pradžių koplyčia buvo uždengta mėlynai dažytu skardiniu stogu, virš jo turėjo medinį, vario skarda apkaltą kryžių. Pagal 1895 m. aprašymą, koplyčioje buvo altorius su mediniu kryžiumi (altoriaus mensa iš akmens, dviejų laiptelių). Ant altoriaus stovėjo 6 bronzinės žvakidės. Grindys ir lubos buvo akmeninės, šonuose stovėjo juodai dažyti ąžuoliniai suolai, nedidelė komoda.

Po Pirmojo pasaulinio karo koplyčia buvo neprižiūrima, plėšiama. 1952 m. koplyčios stogas buvo kiauras, viduje ir išorėje tinkas nutrupėjęs, sienos pajuodusios. Viduje buvo tik keturios paminklinės lentos ir altoriaus pamatų likučiai su mediniu kryžiumi.

Koplyčia suremontuota 1959 m. Apskardintas stogas ir sandrikai, įrengtos naujos profiliuotos ąžuolinės durys. 1986 m. buvo parengtas restauravimo projektas. Koplyčioje išliko klauptai, altorius (apnykęs, be akmeninės mensos), komoda.

Koplyčios rūsyje palaidoti: Marija Palmira Puzinaitė-Chominska, Virginija Puzinaitė, Marija Riomerytė-Chrapovicka, Jan-Kanty Rola Liubeneckis, Aleksandra Puzinaitė-Riomerienė, Stanislovas Puzina, Stanislavas Riomeris ir Ana Zapolskytė-Puzinienė.

Architektūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Klasicistinė koplyčia suręsta ant plytų ir lauko akmenų mūro pamatų. Statinys kompaktiško, aštuonkampio plano, vieno aukšto, su rūsiu-mauzoliejumi, dengta piramidiniu aštuonšlaičiu stogu, padengtu lygios skardos lakštais. Įrengta briaunuoto kupolo konstrukcija. Stogo smailėje įtaisytas metalinis kryžius.

Lygių mūro sienų statinys nutinkuotas, su pusapskritėmis langų angomis bei stačiakampėmis rūsio langelio ir durų angomis, stačiakampe niša šiauės rytų fasade. Fasadai simetriški, su portalais, apjuostais profiliuota arka ir stačiakampiu apvadu, sujungtu su atsikišusiu tiesiu sandriku. Fasadų puošyboje – laužyta antablemento juosta, vainikuojantis karnizas, puoštas dentikulais. Pietvakariniame fasade įrengti šiurkštintų, profiliuotų akmens plokščių laiptai, virš įėjimo durų įtaisytas plastinis Riomerių herbas. Viduje grindys suklotos iš keramikinių šešiakampių plytelių. Yra du mediniai klauptai su Riomerių herbu atkaltės viduryje, altorius prie šiaurės rytų sienos. Rūsyje užmūrytos 8 kriptos su Riomerių – Puzinų giminės mirusiųjų palaikais.

Sienas puošia 4 paminklinės marmurinės lentos, įmontuotos ant keturių priešingų sienų:

  • kunigaikščiui Stanislavui Puzinai,
  • jo žmonai Anai Zapolskytei Puzinienei ir jų dukrai Anai,
  • Aleksandrai Puzinaitei Riomerienei, Marijai Riomerytei Chrapovickai ir Virginijai Puzinaitei,
  • Stanislavui Riomeriui, Jonui Kantiečiui Liubeneckiui.

Taip pat skaitykite[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. „Koplyčia“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras. Nuoroda tikrinta 2016-02-21. 

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]