Kernavės mūšis (1365)
| Kernavės mūšis | |||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|
| Priklauso: Butauto maištas | |||||||
| |||||||
| Konflikto šalys | |||||||
 Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė
|
 Vokiečių ordinas
| ||||||
| Vadovai ir kariniai vadai | |||||||
| Nežinomas |  Vinrichas Kniprodė  Butautas-Henrikas
| ||||||
| Pajėgos | |||||||
| Nežinoma | Nežinomas | ||||||
| Nuostoliai | |||||||
| Nežinomas | Nežinomas | ||||||
| Daug gyventojų išsivaryta į nelaisvę | |||||||
Kernavės mūšis – 1365 m. rugpjūčio antroje pusėje vykusio pas kryžiuočius perbėgusio Kęstučio sūnaus Butauto vadovaujamų kryžiuočių žygio į LDK epizodas, Kernavės pilies sunaikinimas.
Priešistorė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1365 m. Algirdui ir Kęstučiui išvykus į Voluinę padėti broliui Liubartui, Butautas, susitaręs su bajorais ketino užgrobti valdžią Lietuvoje. Tačiau Vilniaus pilininkas Dirsūnas sužinojo apie jo planus ir sugebėjo sulaikyti bei įkalinti sąmokslininkų vadą. Vienas sąmokslininkų Survila nužudė Dirsūną ir išgelbėjo Butautą. Butautas su penkiolika šalininkų 1365 m. liepos 25 d. atvyko į pas Vokiečių ordino kryžiuočius. Jis liepos 25 d. Karaliaučiuje buvo pakrikštytas Henriko vardu, o šv. Romos imperijos imperatorius paskelbė jį kunigaikščiu.
Butautas siekė išnaudoti nepavykusio sąmokslo galimybes ir jau po poros savaičių jo vedama kryžiuočių kariuomenė įsisveržė į Lietuvą. Viso žygis truko 12 dienų. Kryžiuočiai per Ukmergę pasiekė Vilnių, tačiau į mūšį nestojo miesto įgulos vadui atsisakius paklusti užpuolikų reikalavimams.[1] Grįždami kryžiuočiai nuniokojo Kernavę ir Maišiagalą.
Žygio aprašymas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Vienintelis mūšio aparašymas yra išlikęs Prūsijos žemės kronikoje:
„1365 m. šv. Jokūbo – liepos 25 d. – Kęstučio, lietuvių karaliaus, sūnus pagonis su 15 raitelių atvyko į Karaliaučiaus pilį, kur buvo pakrikštytas Henriku. Imperatorius jį paskelbė kunigaikščiu, o svečiai iš Vokietijos padovanojo jam daug dovanų. Tapęs krikščionimi jis Marijos Dangun Ėmimo dieną (rugpjūčio 15 d.) nuvedė didįjį magistrą į visą niokojantį žygį lietuvių žemėn, maždaug ties Vilniaus ir Ukmergės pilimis, jis sudegino Kernavės ir Maišiagalos pilis. Ten užtruko dvylika dienų, išsivedė daug belaisvių, daug lietuvių išžudė”.[2][3]
A. Luchatano ir M. Vitkūno teigimu, iš archeologinių tyrimų duomenų galima atsekti pagrindinius mūšio epizodus:
- Apie antpuolį miestiečiai sužinojo gana vėlai – tą liudija paskubomis miestiečių namuose įrengtos brangenybių slėptuvės.
- Gyventojai, greičiausiai, spėjo pasitraukti iš miesto Pajautos slėnyje į piliakalnius – tai įodo nedidelis mieste likusio turto liekanų skaičius.
- Aukuro piliakalnis buvo apšaudytas nuo tarp jo ir Pilies kalno esančios griovos pusės ir iš Pajautos slėnio. Šaudyta labai aukšta trajektorija. Mindaugo sosto kalno įtvirtinimai buvo apšaudomi iš šiaurės rytų pusės – nuo aukštumos, su kuria jungiasi Lizdeikos kalno piliakalnis.
- Mūšis baigėsi labai dideliu gaisru, sunaikinusiu piliakalnių teritorijoje stovėjusius statinius. Žemutinis miestas Pajautos slėnyje nesudegė, tačiau bent keletą metų buvo apleistas ir sunyko,[4] žuvus ar pasitraukus didžiąjai daliai gyventojų.[5]
Pasekmės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Archeologai pažymi, kad 1365 m. gaisro padariniai yra itin gerai matomi Kernavės miesto ir pilių kultūriniame sluoksnyje.[4]
Po 1365 m. antpuolio pilis buvo bent iš dalies atstatyta. Apie konkretų atstatymo mąstą duomenų nėra. Archeologinių tyrimų duonenimis, po 1365 m. gaisro įtvirtinimai ant Mindaugo sosto pliakalnio buvo visiškai nuardyti ir pradėta statyti nauja didelė medinė pilis,[6] kuri, priešingai nei iki gaisro, buvo skirta tik gynybiniams tikslams.[7] Pilies kalne užfiksuoti naujų pylimų statybos darbai, tačiau nerasta įtvirtinimų statinių karkasų.[7] Tam tikras išvadas apie pilies įrengimą leidžia daryti pilies įgulos sprendimas 1390 m. artėjant kryžiuočių kariuomenei ne užsidaryti pilyje ir gintis nuo antpuolio, tačiau sudeginti pilį ir pasitraukti.
Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- (LT) Luchtanas Aleksas, Vitkūnas Manvydas, Kernavės gynybinis kompleksas, Vilniaus universitetas
- (LT) Prūsijos kronikos, Vilnius, 1991
- (DE) Scriptores rerum Prussicarum, Bd. 2, 1863, p. 554, Bd. 3., 1866, p. 585–594
- (LT) Vitkūnas Manvydas, Kernavės miestas XIII–XIV amžiuje, Lietuvos lokaliniai tyrimai 2002–2005, Archeologija,, p. 132–192.
Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Антонович В. Б. Очерк истории Великого княжества Литовского до смерти Великого князя Ольгерда. – К., 1995.
- ↑ Prūsijos kronikos, p. 191.
- ↑ Scriptores rerum Prussicarum, Bd. 2, 1863, p. 554, Bd. 3., 1866, p. 585–594
- ↑ 4,0 4,1 Luchtanas Aleksas, Vitkūnas Manvydas, Kernavės gynybinis kompleksas, Vilniaus universitetas, p.70
- ↑ Vitkūnas Manvydas, Kernavės miestas XIII–XIV amžiuje, p. 142.
- ↑ Luchtanas Aleksas, Vitkūnas Manvydas, Kernavės gynybinis kompleksas, Vilniaus universitetas, p. 65-66.
- ↑ 7,0 7,1 Luchtanas Aleksas, Vitkūnas Manvydas, Kernavės gynybinis kompleksas, Vilniaus universitetas, p. 68.