Butautas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Butautas
Gediminaičiai
Gediminaičių stulpai
Gediminaičių stulpai
Mirė: 1380 m. gegužės 7 d.
Praha
Tėvas: Kęstutis
Motina: Birutė
Vaikai:

Jonas Vaidutis

Butautas (krikšto vardas Henrikas; m. 1380 m. gegužės 7 d. Praha) – Lietuvos kunigaikštis, Šventosios Romos imperijos karinis veikėjas.

Šv. Tomo bažnyčia Prahoje, kurioje palaidotas Butautas

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kilmė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kilęs iš Lietuvos kunigaikščių Gediminaičių giminės, Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Kęstučio sūnus. Broliai Patrikiejus, Vytautas, Tautvilas, Žygimantas Kęstutaitis. Pirmą kartą jį mini Janas Dlugošas, aprašydamas 1336 m. lietuvių reidus į Mozūriją. Bet mini kaip Gedimino sūnų, todėl ši informacija laikoma nepatikima.

Žinomas Lietuvoje paliktas jo sūnus Vaidutis (apie 13651422 m.), kuris apie 1381 m. išvyko į Europą, 1387 m. studijavo Paryžiuje. 1401 m. pusbrolis Jogaila jį pakvietė į Lenkiją, kur jis tapo Jogailos universiteto rektoriumi 1401–1402 m.[1]

Butauto sąmokslas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pirmi patikimi duomenys skelbia, kad 1365 m. Algirdui ir Kęstučiui išvykus į Voluinę padėti broliui Liubartui, Butautas, susitaręs su bajorais ketino užgrobti valdžią Lietuvoje. Tačiau Vilniaus pilininkas Dirsūnas sužinojo apie jo planus. Sąmokslui nepavykus didžiūno Dirsūno sulaikytas ir įkalintas Vilniuje. Bet jo bendrininkas Survila išgelbėjo jį ir užmušė Dirsūną. Butautas, Survila ir penkiolika jų šalininkų turėjo bėgti. 1365 m. liepos 25 d. atvyko į Įsrutį pas Vokiečių ordino kryžiuočius. Vėliau Karaliaučiuje pakrikštytas Henriko vardu. 1365 m. rugpjūčio mėn. jo vedama kryžiuočių kariuomenė per Ukmergę pasiekė Vilnių, bet jo neužėmė.[2] Per 12 dienų reidą buvo nuniokota Kernavė ir Maišiagala.

Prahoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Po nepavykusio žygio Survila pasiliko Karaliaučiuje, o Butautas nuvyko į Prahą pas Šv. Romos imperatorių, Vokietijos ir Čekijos karalių Karolį IV. Butautas paminėtas kaip kelių susitarimų liudininkas. Su karaliumi 13681369 m. dalyvavo žygyje į Italiją pas popiežių Urboną V.

Karaliaus Karolio IV rūmuose apsilankiusį vokiečių poetą Šondochą (vok. Schondoch) Butauto istorija įkvėpė parašyti poemą apie Lietuvos karalių, kuris atsivertė į krikščionybę.

13701372 m. Butautas gyveno imperatoriaus dvare Prahoje. Iš Karolio IV gavo kunigaikščio titulą ir vasalo teisėmis vokiečių žemių.[3]

Mirė Prahoje praėjus dvejiems metams po jo globėjo Karolio IV mirties, 1380 V 7. Palaidotas Šv. Tomo bažnyčioje, rūsiuose prie centrinio altoriaus. 1413 m. jo brolis Vytautas užsakė Rekviem mišias jo atminimui, todėl kartais neteisingai nurodoma jo mirties data.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Encyclopedia Lituanica VI. (1970–1978). Ed. Simas Sužiedėlis. Boston, Massachusetts.
  2. Adolfas Šapoka. Butautas. Lietuviškoji enciklopedija 4 t. red. Vaclovas Biržiška. Kaunas: Spaudos Fondas. 1936 m.
  3. Butautas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. III (Beketeriai-Chakasai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003. 665 psl.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]