Šventaragio slėnis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Dr. Karl von Spruner’io 1854 m. žemėlapyje pažymėtas Šventaragio slėnis (Swintoroha)

Šventaragio slėnis – slėnis Vilniuje prie Neries ir Vilnelės santakos. Pagal Lietuvos metraštį toje vietoje buvo deginami Lietuvos didžiųjų kunigaikščių palaikai. Pasak legendos, šią laidojimo tradiciją pradėjęs valdovas Šventaragis, kurio palaikai sudeginti XIII a.

Po senosios Vilniaus katedros liekanomis rasta XI–XIII a. aukojimo vietų. Nors su Šventaragio slėniu susijusios legendos istorikų atmetamos kaip prasimanymai, jas iš lietuvių mitologijos perspektyvos tyrė Vladimiras Toporovas, Gintaras Beresnevičius, Norbertas Vėlius, Vykintas Vaitkevičius ir kiti.[1][2]

Legenda[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kunigaikštis Šventaragis (priklausęs legendinei Palemono dinastijai) pasirinko gražią vietą slėnyje, Neries ir Vilnelės santakoje ir nurodė savo sūnui Skirmantui pastatyti ten šventyklą, kurioje jis po mirties turėsiąs būti sudegintas.[3] Jis taip pat nurodė čia deginti Lietuvos kunigaikščių ir didikų palaikus. Po daugelio metų didysis kunigaikštis Gediminas medžiojo ir sustojo slėnyje. Čia jam prisisapnavo staugiantis Geležinis Vilkas, o žynys Lizdeika sapną paaiškino kaip ženklą, kad čia Gedinimas pastatys Lietuvos sostinę. Taip Gediminas tapo Vilniaus įkūrėju.[3]

Istoriografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šventaragio slėnio legendos buvo perpasakojamos vėlesnių istorikų, tarp jų Motiejaus Stryjkovskio ir Teodoro Narbuto, ir tapo labai populiariomis. 1582 m. išleistame darbe M.Stryjkovskis pridėjo, kad slėnyje buvo Perkūno šventykla, buvo deginama amžinoji ugnis, o toje vietoje vėliau pastatyta Vilniaus katedra.[4] T. Narbutas, remdamasis abejotina Rivijaus kronika, net pateikė šventyklos išmatavimų ir joje atliekamų ritualų aprašymą.[5] Iš tų aprašymų daryta išvada, kad Šventaragio slėnis pagoniškoje Lietuvoje buvęs svarbus kulto centras – čia stovėjusi šventykla Perkūnui, degė amžinoji ugnis, buvo atliekamos įvairios apeigos[6].

Akademinė diskusija apie tai ar legendos susijusios su realia Vilniuje buvusia pagonių šventykla tebesitęsia. Pagonių šventykla, kuri buvo sugriauta ir vietoje jos pastatyta katalikų bažnyčia, minima 1388 m. popiežiaus Urbono VI bulėje. Visgi bulė nėra labai konkreti ir joje aprašyti karaliaus Jogailos veiksmai yra panašūs į aprašytus Pakartoto Įstatymo knygoje (12:3–4).

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Senosios Vilniaus šventvietės (2)“. Šiaurės Atėnai, 677 (2011-04-10). Pasiektas 2018-03-08. 
  2. Paulauskytė, Teresė (2013-06-03). "Šventaragis". Visuotinė lietuvių enciklopedija. Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras. https://www.vle.lt/Straipsnis/sventaragis-93312. Prieigos data 2018-04-01. 
  3. 3,0 3,1 Beresnevičius, Gintaras (1995). Baltų religinės reformos, 135–137. ISBN 9986-514-02-9.
  4. Kitkauskas, Napaleonas (2012). Vilniaus pilys, 2nd, Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 179, 189–190, 206. ISBN 978-5-420-01716-6.
  5. Narbutt, Teodor (1835). Dzieje starożytne narodu litewskiego (pl), 227–231.
  6. Šventaragio slėnis. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. 236 psl.