Kalbos filosofija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
 Wikitext.svg  Šį puslapį ar jo dalį reikia suformatuoti pagal Vikipedijoje taikomus reikalavimus.
Jei galite, sutvarkykite.

Kalbos filosofija filosofijos šaka, nagrinėjanti kalbą ir reikšmę. Pagrindinės jos problemos – ryšys tarp kalbos ir tikrovės bei ryšys tarp kalbos ir mąstymo. Kalbos filosofija taip pat yra bendrosios kalbotyros atšaka, be to, ją galima laikyti ir semiotikos dalimi. Kalbos filosofija yra glaudžiai susijusi su logika, nes joje taip pat nagrinėjamos loginės kalbos struktūros. Prie kalbos filosofijos kartais priskiriama į kalbą orientuota filosofija, kurioje žmogus antropologiškai apmąstomas kaip kalbinė būtybė. Kalbos filosofijos dalimi kartais taip pat laikoma kalbos kritika. Kalbos analizę galima išskirti kaip filosofinį kalbos filosofijos metodą, skirtą šiai sričiai tirti. Kalbos filosofijos klausimai nagrinėjami jau nuo Antikos laikų, tačiau tik nuo XIX a. vidurio imta juos apibrėžti kaip „kalbos filosofiją“ (nors šią sąvoką dar 1748 m. pavartojo prancūzų filosofas Pjeras Liuji de Mopertiui).

Kalbos analizė kaip filosofinis metodas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kalbos analizė kaip filosofinis metodas naudojamas dar nuo Antikos laikų. Didelę svarbą jai suteikė XX a. analitinė filosofija, kurios skirtingų srovių atstovai, sekdami vėlyvojo Liudvigo Vitgenšteino ar Viljamo Van Ormano Kvaino tradicija, nagrinėjo įvairius filosofinius klausimus, pvz., pažinimo teoriją ar sąmonės filosofiją, remdamiesi pirmiausia kalbos filosofijos metodais. Kalbos filosofiją imta laikyti pamatine filosofijos šaka. Šveicarų filosofas Peteris Bieri į šį reiškinį žiūrėjo kritiškai:

„Kalbos analizė kaip būdas filosofuoti, žinoma, egzistavo dar anksčiau, pradedant Platonu ir Aristotelu, ji sutinkama Pjero Abelaro ir Viljamo Okamo, ankstyvojo Edmundo Huserlio, Bernardo Bolcano ir Aleksijaus Meinongo darbuose. Tačiau dar svarbiau yra tai, kad posūkis į kalbos analizę galėtų pasitarnauti analitinei filosofijai tik kaip ribojantysis kriterijus, jei būtų laikomasi dogmos, kad visus aktualius filosofijos klausimus būtų galima vaizduoti kaip klausimus apie žodžius ir jų loginę struktūrą sakiniuose. Tačiau ši dogma jau seniai neteko svarbos ir tarp pačių analitinių filosofų. Kaip suvokti psichinį priežastingumą, valią apriboti savo veiksmų laisvę, racionalumą ar teisingumą – į šiuos klausimus kalbos analizė atsakyti nepadeda. “[1]

Požiūris, kad kalbos kalbos filosofija yra pamatinė disciplina, vadinamas lingvistiniu posūkiu. Ričardas Rortis jį apibūdina kaip „požiūrį, kad filosofinės problemos gali būti išspręstos arba neišspręstos, arba reformuojant kalbą, arba geriau suprantant dabar vartojamą kalbą“. Taip R. Rortis išskiria du skirtingus požiūrius – vadinamąją idealiosios kalbos filosofiją ir normaliosios kalbos filosofiją.

Idealiosios kalbos filosofija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Idealiosios kalbos filosofijos šalininkai natūraliąsias kalbas laiko netobulomis, kadangi dėl tam tikrų netikslumų jos neatitinka griežtosios logikos reikalavimų. Todėl šios filosofijos krypties tikslas yra peržiūrėti ar apskritai pakeisti natūraliąją kalbą mokslo sumetimais į idealiąją, formaliąją kalbą.

Paaiškėjo, kad šį projektą įgyvendinti yra sudėtinga. Pagrindinė problema yra ta, kad kiekviena kalba, net ir formali, turi būti interpretuojama, o interpretacijos kalba paprastai yra natūrali. Šią sritį vis dėlto būtų galima laikyti vaisinga, kadangi analizuojant loginius ir sąvokinius sąryšius, įgauta svarių žinių apie formaliosios kalbos sandarą.

Idealiosios kalbos kalbos filosofijos pradininku galima laikyti matematiką, logiką ir kalbos filosofą Gotlobą Frėgę, norėjusiu įgyvendinti šį projektą savo knygoje „Begriffsschrift“. Tarp kitų svarbių autorių – Bertranas Raselas, kartu su Alfredu Nortu Vaithedu parašęs knygą „Principia Matematica“; ankstyvasis L. Vitgenšteinas, „Loginio filosofinio traktato“ autorius; Rudolfas Karnapas ir kiti ankstyvosios analitinės filosofijos atstovai; taip pat Vilhelmas Kamlahas ir Polis Lorencenas, Erlangerio mokyklos įkūrėjai.

Normaliosios kalbos filosofija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Normaliosios kalbos filosofijoje į natūraliąją kalbą žiūrima ne kaip į netobulą, o kaip į visiškai tinkamą tikslui, kuriam yra vartojama, ypač komunikacijai socialiniame gyvenime. Šios filosofijos tikslas yra ne peržiūrėti ar pakeisti kalbą, bet, pavyzdžiui, aprašyti, stebint sąvokinius ir reguliatyviuosius sąryšius, ar, kaip kai kurie autoriai pareikštų, paaiškinti.

Normaliosios kalbos filosofijos pradininkais laikomas vėlyvasis L. Vitgenšteinas, „Filosofinių tyrinėjimų“ autorius. Kiti svarbūs šios srovės filosofai – Gilbertas Railas, Džonas Lengšo Ostinas ir Pyteris Strosonas.

Ši srovė prisidėjo prie kalbos aktų teorijos, vieno iš svarbiausių lingvistinės pragmatikos aspektų, vystymosi. Normaliosios kalbos metodų produktyvumą galima įžvelgti ir gausybėje filosofinių ginčų, tarp kurių – ginčai dėl sąmonės ir materijos santykio (įprastas šio klausimo traktavimas, anot G. Railo, veda į iliuzijas).

Kai kuriems kritikams toks esamos kalbos vartosenos laikymasis atrodo problematiškas dėl kelių priežasčių. Priekaištaujama, kad, remiantis normaliosios kalbos metodais, paaiškinimai ir pateisinimai vis grįžtų į tą patį tašką ar būtų pritaikomi tik tam tikrų kalbos sistemų srityje. Kartais tvirtinama, kad, sprendžiant normatyvines problemas, kalbos filosofija tik veda į natūralistines klaidas.

Požiūriai į kalbą[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Skiriami šie požiūriai į kalbą: analitinė filosofija, filosofinė antropologija, kalbos kritika ir struktūralizmas.

Analitinė filosofija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Analitinėje filosofijoje kalba kaip objektas tiriamas, naudojant analitinius kalbos metodus. Vienais iš analitinės filosofijos pradininkų laikomi G. Frėgė, B. Raselas ir L. Vitgenšteinas.

Filosofinė antropologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Filosofinėje antropologijoje tiriama žmogaus prigimtis, žmogaus gebėjimas vartoti kalbą laikomas esminiu bruožu, skiriančiu jį nuo gyvūnų. Vieni iš šios srities atstovų – Johanas Gotfrydas Herderis ir Vilhelmas fon Humboltas. Pastarasis iškėlė hipotezę, kad kalbiniai sąvokų kūrimo skirtumai tarp tautų paaiškinami ne bendru suvokimu, bet kalbų tyrinėjimais. Šios nuostatos vėliau laikėsi Ernstas Kasireris, ją išreiškęs savo darbe „Versuch über den Menschen“ („Esė apie žmogų“).

Kalbos kritika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kalba gali būti kritikuojama kaip visuomeninė priemonė galiai panaudoti. Remiantis Mišelio Fuko diskurso teorija, nėra tokio diskurso, kurio nenulemtų galios santykiai. Diskurso taisyklės tam tikram kontekstui nustato, kas turėtų ir kas neturėtų būti pasakyta ir kurie kalbėtojai turėtų ką ir kada pasakyti.

Jurgenas Habermasas kaip priešpriešą pasiūlė diskurso be galios idealą. Komunikaciją jis sieja su normatyviniais visuomenės pagrindais ir savo pagrindiniame darbe „Komunikacinio veiksmo teorija“ pateikia sociologiškai pagrįstą analizę, skirtą komunikacijos reikšmei socialiniam gyvenimui demokratinėje visuomenėje.

Diskriminaciją dėl lyties ir moterų priespaudą naudojant kalbą, pvz., stereotipus ar užgauliojimus, nagrinėja feministinė lingvistika. Feministinės filosofijos atstovus domina lyties ir giminės perskyra ir (taip pat kalbinės) lyties konstrukcija.

Struktūralizmas ir semiotika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Struktūralizme kalba tyrinėjama kaip ženklų sistema. Struktūralizmo pradininku laikomas Ferdinandas de Sosiūras. Svarų indelį šioje srityje įnešė Romanas Jakobsonas ir Klodas Levi-Strausas. Iš struktūralizmo išsivystė poststruktūralizmas. Svarbiausi poststruktūralistai – M. Fuko, Žakas Derida, Žilis Deliozas, Rolanas Bartas, Žakas Lakanas ir Judit Butler. Ž. Derida išvystė dekonstrukcijos teoriją. Tuo tarpu biosemiotika, semiotikos atšaka, tiria ženklų naudojimą žmonių negyvenamoje gamtoje.

Kalba ir realybė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nėra jokios abejonės, kad egzistuoja referentiniai (nurodomieji) simboliai, pvz., vardas „Sokratas“ reiškia graikų filosofą. Palaikant referentinę reikšmės teoriją, t. y. tvirtinant, kad pasakymo reikšmė glūdi jo referente, susiduriama su šia problema: du pasakymai, nurodantys tą patį dalyką, nebūtinai gali būti tokios pačios vertės suvokimo atžvilgiu. Žymus yra G. Frėgės pavyzdys:

„Vakarinė žvaigždė yra Rytinė žvaigždė“.

Pasakymų „Vakarinė žvaigždė“ ir „Rytinė žvaigždė“ referentas yra tas pats (Veneros planeta), tačiau pirmasis pasakymas nurodo ryškiausią vakaro žvaigždę, o antrasis – ryto. Naudojant deskripcijas, sakinį galima suformuluoti taip:

„Ryškiausia žvaigždė vakare yra ryškiausia žvaigždė ryte.“

Tačiau taip problema dar nėra išspręsta, nes pirmosios deskripcijos referentas yra tas pats kaip ir pirmosios ir turėtų turėti tą pačią reikšmę, jei referencinė reikšmės teorija yra teisinga. Tačiau taip nėra, nes galima žinoti, kad Venera yra ryškiausia žvaigždė vakare, nežinant, jog ryškiausia žvaigždė ryte taip pat yra Venera. Taigi, kyla klausimas, kaip išspręsti šią problemą. Esama dviejų pagrindinių požiūrių – G. Frėgės ir B. Raselo.

  1. G. Frėgė teigia, kad deskripcijos suprantamos kaip pasakymai, turintys ekstensiją ir intensiją (G. Frėgės vadinamas atitinkamai reikšme ir prasme).
  2. B. Raselas teigia, kad į deskripcijas žiūrima ne kaip į referencinius pasakymus, o veikiau sakiniai, kuriuose pasitaiko deskripcijos, suprantami kaip trijų kvantifikuojančių sakinių konjunkcija. Pavyzdžiui, sakinys „Ryškiausia žvaigždė vakare yra ryškiausia žvaigždė ryte.“ nagrinėjamas tokiu būdu: esama mažiausiai vienos ryškiausios žvaigždės vakare ir daugiausiai vienos ryškiausios žvaigždės vakare, ir ši žvaigždė yra ryškiausia žvaigždė ryte. Taip būtų paaiškinta, kaip įmanoma žinoti, kad ryškiausia žvaigždė vakare yra Venera, nežinant, jog ji taip pat yra ir ryškiausia žvaigždė ryte.

Pyteris Strosonas kritikavo abu požiūrius, kritiškos nuomonės buvo ir Kytas Donelanas, bandęs spręsti šią problemą, išskirdamas atributyvinę ir referentinę vartoseną.

Kita problema – tikriniai vardai ir jų analizė. Čia taip pat esama dviejų požiūrių. Vieną iš jų pasiūlė B. Raselas ir G. Frėgė, kitą – Saulas Kripke ir Hilaris Patnemas.

  1. Skirtingai nei deskripcijų analizės klausimu G. Frėgė ir B. Raselas laikosi bendros nuomonės dėl tikrinių vardų analizės – jų teigimu, tikriniai vardai iš esmės yra ne tikriniai vardai ir juos reikėtų analizuoti kaip deskripcijas. S. Kripkė nepritarė tokiam požiūriui: jei būtų taip, kad tikriniai vardai iš esmės yra deskripcijos, tada nebūtų įmanoma, kad asmuo neturėtų deskripcijomis priskirtų savybių, tačiau tai prieštarauja intuicijai. Pavyzdžiui, jei vardas „Sokratas“ interpretuojamas kaip „išmintingiausias Graikijos filosofas“, nebūtų įmanoma, kad Sokratas nebuvo išmintingiausias Graikijos filosofas, bet tai atrodo visai įmanoma: Sokratas visada būtų Sokratas, net jei jis ir nebuvo išmintingiausias Graikijos filosofas.
  2. S. Kripkės teigimu, tikrinius vardus reikia suprasti kaip referentinius pasakymus, kurie savo reikšmę įgijo pirminio pavadinimo metu. H. Patnemas šį požiūrį taiko ir tokiems gamtos objektų pavadinimams kaip „auksas“ ir „vanduo“.

Reikšmė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tradicinėse reikšmės teorijose laikoma, kad reikšmė apibrėžia objektą. Tačiau problemų šioje teorijoje kelia sakiniai, kuriuose pasitaiko jokio realaus objekto nenurodančių pasakymų. Pavyzdžiui, remiantis šia teorija, sakinys „Pegasas yra skraidantis arklys“ neturi jokios reikšmės, t. y. jei siekiant išspręsti šią problemą įvedami fiktyvūs objektai, kyla naujų problemų. Be to, esama daugybės iš pažiūros nieko nenurodančių pasakymų, pvz., konjunkcijų ir prielinksnių.

Šiuolaikinės reikšmės teorijos, sekdamos normaliosios kalbos filosofijos pavyzdžiu, kelia klausimą, kaip apskritai yra įmanoma, kad ženklas turi reikšmę. Taip prieinama prie požiūrio, kad pasakymo reikšmė yra ne objektas, o ženklo vartosenos rezultatas. Iš to išsivystė skirtingos reikšmės teorijos.

  1. L. Vitgenšteinas savo teorija siekia kalbą tik aprašyti, bet ne paaiškinti. Aprašant kalbą, svarbų vaidmenį vaidina kalbos žaidimų, gramatikos ir taisyklių sąvokos.
  2. V. V. O. Kvaino išvystytoje teorijoje reikšmės sąvoka pakeičiama verifikacijos sąvoka. Tai, ką reiškia sakinys, nustatoma verifikuojant jo tiesą. Į reikšmės problemą V. V. O. Kvainas žiūri iš supratimo situacijos perspektyvų, kelia klausimą, kaip galima suprasti kalbėtojo pasisakymą, jei jo kalba yra visiškai svetima? V. V. O. Kvainas turi omenyje, kad šioje situacijoje privaloma atlikti radikalų vertimą, kuriame visa pasisakymo reikšmė išliktų nenustatyta (reikšmės subdeterminacijos tezė).
  3. Donaldo Deividsono teorijoje bandoma atsakyti į klausimą, kaip yra įmanoma, kad kalbos vartotojai sugeba suvokti naujus sakinius pirmu bandymu. Akivaizdus atsakymas būtų toks, kad kalba yra sudaryta kompoziciniu principu ir sakinio reikšmę lemia sudedamųjų sakinio dalių reikšmė ir ryšiai tarp jų. D. Deividsonas siekia suformuluoti kompozicinę reikšmės teoriją kaip tiesos teoriją, remdamasis Alfredo Tarskio idėjomis. D. Deividsono reikšmės teorija iš esmės yra interpretacijos teorija. Sekdamas savo mokytoju  V. V. O. Kvainu, D. Deividsonas remiasi supratimo situacija; jo manymu, svarbiausia yra ne radikalus vertimas, bet radikali interpretacija. Ši teorija ypatinga tuo, kad yra paremta vadinamuoju geranoriškosios intepretacijos principu. Maiklas Dametas nepritaria D. Deividsono teorijai, teigdamas, kad tiesos sąlygos reikšmei yra aktualios tiek, kiek kalbėtojai sugeba jas atpažinti.
  4. Polo Graiso teorijoje reikšmę bandoma analizuoti iš šios perspektyvos: tai, ką reiškia ženklas yra tai, ką kalbėtojas tuo turi omenyje, t. y. tai, ką jis nori pasakyti konkrečia prasme.

Kalba ir veiksmai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Anot Dž. L. Ostino, kalbėtojas ne tik kažką vaizduoja, bet ir kažką veikia. Ši mintis jo buvo išsakyta paskaitų ciklo metu 1955 m. (1962 m. publikuota knygoje „How To Do Things With Words“). Dž. L. Ostinas skiria lokucinį, ilokucinį ir perlokucinį aktus; kitaip tariant, skiriamai tai, kas pasakymu yra pasakoma, padaroma ir pasiekiama. Pavyzdžiui, pasakius „Nušauk šį žvėrį!“, tuo pasakoma, kad pasakymo adresatas turėtų nušauti žvėrį (lokucija), adresatui buvo patarta ar įsakyta nušauti žvėrį (ilokucija) ir adresatas buvo galimai įtikintas, kad turėtų nušauti žvėrį (perlokucija).

Kai kurie pasakymai yra vadinamieji eksplicitiškai performatyvūs pasakymai. Tai reiškia, kad kalbėtojas savo pasakymui atvirai suteikia ilokucinę rolę, pvz., „Įspėju tave!“ Performatyvus pasakymas nėra nei teisingas, nei klaidingas – jis gali būti tik sėkmingas arba nesėkmingas. Pasakymų analizės kriterijais laikomos vadinamosios performatyvių pasakymų sėkmingumo sąlygos.

Džonas Syrlas bandė susisteminti Dž. L. Ostino teiginius kaip kalbos aktų teoriją ir sukūrė šnekos aktų klasifikaciją. Skiriami šie penki šnekos aktų tipai: asertyvai (pvz., kažką teigti), direktyvai (pvz., kažkieno prašyti), komisyvai (pvz., kažkam kažką prižaidėti), ekspresyvai (pvz., kažkam padėkoti) ir deklaratyvai (pvz., kažką pakrikštyti). Vis dėlto nesutariama, kiek naudingas yra šis skirstymas.

Implikatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kartais omenyje turima tai, kas yra sakoma, tačiau dažnai omenyje turima kažkas kita ar kažkas daugiau, nei yra sakoma – tai yra implikuojama. Pavyzdžiui, į klausimą, kur galima įsipilti benzino, atsakoma, kad už kampo yra degalinė. Šiuo atveju nebuvo pasakyta, kad ten galima įsipilti benzino, tik implikuota.

P. Graisas bandė suprasti šį reikšmės aspektą kaip implikatūrą. Terminas „implikatūra“ yra dirbtinis žodis, kuris aiškią reikšmę turi P. Graiso teorijoje ir vėlesniuose jos vediniuose. Pagrindinė P. Graiso idėja yra žiūrėti į kalbinį supratimą kaip į racionalų veiksmą, paremtą vadinamuoju bendradarbiavimo principu. Šiam principui yra pavaldžios skirtingos pokalbio maksimos, pvz., kad kalbėtojas turėtų suformuluoti pranešimą kuo aiškiau. Jei kalbėtojas pasako daugiau ar kažką kita, nei turima omenyje, bet yra linkęs bendradarbiauti, taip nutinka todėl, kad viena iš maksimų yra pažeidžiama ar jos nėra laikomasi.

Metafora[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Metafora vadinamas toks reiškinys, kai žodis yra pavartojamas ne savo tiesiogine, bet perkeltine reikšme (graikiškai μεταφορά – perkėlimas). Pasak Aristotelio, tiesioginę žodžio reikšmę ir perkeltiniu žodžiu pavadintą objektą sieja panašumo ryšys. Pavyzdžiui, metaforiniu pasakymu „Tu esi mano saulė“ turima omenyje, ne tai, kad asmuo, kuriam pasakymas yra adresuotas, iš tikrųjų yra saulė, bet tai, kad jis į saulę panašus specifiškesniu aspektu. Žmogus gali būti panašus į saulę, nes „švyti“ ar „blizga“, tačiau ir šiuo atveju prisireikia metaforos. Taigi, sprendžiant panašumo klausimą, neišvengiamai reikia remtis metaforomis.

Pasak D. Deividsono, klaidinga kalbėti apie metaforinę reikšmę – žodžiai turi tiesiogines reikšmes ir gali būti vartojami metaforiškai. Dž. Syrlas, remdamasis P. Graisu, siūlo šią vartoseną aiškinti kaip implikatūrą – kalbėtojas, pasakęs „tu esi mano saulė“, implikuoja, kad asmuo primena saulę kažkokiu dominuojančiu aspektu. Vis dėlto taip nėra paaiškinama, kaip reikėtų suprasti „primena“.

Kalba ir sąmonė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kalbinis reliatyvizmas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kalbininkai Edvardas Sepiras ir Bendžaminas Vorfas, kaip ir prieš juos gyvenęs V. fon Humboltas, kėlė kalbinio reliatyvumo teoriją. E. Sepiro ir B. Vorfo teigimu, mintys yra priklausomos nuo kalbos, nes nes tam tikras mintis galima suformuluoti ir suprasti tik tam tikra kalba. Anot jų, tai galima patvirtinti ir empiriniais eskimų ir indėnų kalbų tyrimais. D. Deividsonas šiai minčiai nepritaria ir teigia, kad visi žmonės komunikuodami tarpusavyje naudoja tą pačią konceptualinę schemą, nes fundamentaliai skirtinga konceptualinė schema žmonėms nebūtų suprantama.

Hermeneutika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kalba taip pat yra ir priemonė ką nors suprasti. Hermeneutika yra supratimo ir kartu kalbos kaip supratimo priemonės tyrinėjimas. Hermeneutikos pradininkas – Frydrichas Šlejermacheris. Hermeneutikos atsinaujinimą XX a. paskatino Vilhelmas Diltis, Martinas Haidegeris ir Hansas Georgas Gadameris.

Komunikacija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kalba taip pat yra komunikacijos priemonė. Ypač žymus yra Karlo Biulerio 1933 m. sukurtas organono modelis, kuriame skiriama ženklo ekspresyvinė, reprezentatyvinė ir apeliatyvinė funkcijos. R. Jakobsonas išplėtė šį modelį iki šešių funkcijų.

Informacijos teorijoje standartiniu pranešimo perdavimo modeliu laikomas Klodo Šenono ir Voreno Vyverio 1949 m. sukurtas siuntėjo–gavėjo modelis. Danas Sperbė ir Deirdrė Vilson pademonstravo, kad šis žmonių komunikacijos paaiškinimo modelis nėra pakankamai išsamus ir turi būti išplėstas naudojant inferencialistinį modelį.

D. Sperbė ir D. Vilson knygoje „Relevance“ (1986 m.) išvystyta relevancijos teorija susieja Džerio Fodoro moduliarinę sąmonės teoriją su P. Graiso samprotavimais, teoriją iš esmės sudaro du relevancijos principai. Pirmuoju teigiama, kad žmogaus sąmonė linksta maksimizuoti priimamos informacijos relevanciją. Antruoju – kad kiekvienas komunikacinis pasakymas  savyje turi optimalios relevancijos prielaidą. Taip galima paaiškinti kalbinę komunikaciją.

Kalbos išmokimas ir kalbinės kompetencijos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vienas pagrindinių su kalba susijusių klausimų – kaip galima paaiškinti, kad žmogus sugeba taip greitai išmokti savo gimtąją kalbą? Esama dviejų tradicinių kalbos išmokimą aiškinančių požiūrių, kuriuos pirmąkart suformulavo Noamas Čomskis ir Žanas Pjažė.

  1. Natyvizmo atstovas N. Čomskis teigia, kad žmonėms būdinga vadinamoji universalioji gramatika. Natyvistai Dž. Fodoras, N. Čomskis ir Styvenas Pinkeris universaliajai gramatikai priskiria įgimtas žinias apie sintaksę. Tik darant prielaidą, kad egzistuoja tokios žinios, galima paaiškinti, kodėl vaikai išmoksta kalbą.
  2. Kaip priešprieša natyvizmui tradiciškai pateikiamas kognityvizmas, kurį pirmąsyk aptarė Ž. Pjažė savo teorijoje apie vaikų pažinimo vystymąsi. Kognityvinės teorijos grindžiamos prielaida, kad kalbos išmokimą galima paaiškinti žmogaus gebėjimu protauti, tad nėra reikalo kliautis universaliosios gramatikos teorija. Pastaraisiais metais šalia kognityvizmo vis dažniau minimas ir interakcionizmas, kuriame daugiau svarbos teikiama socialinei sąveikai tarp žmonių. Šia kryptimi remiasi ir antropologas Maiklas Tomaselas, teigiantis, kad žmonėms būdingos bendri pažintiniai gebėjimai, leidžiantys jiems komunikuoti.

Kalbos filosofijos istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kalbos filosofijos ištakos siekia Antikos laikus. Iš Platono idėjų teorijos kyla predikacijos problema – kaip atskiri objektai siejasi su universalijomis? Aristotelis tęsė kalbos filosofijos tyrinėjimus ir išvystė teiginių logiką. Viduramžiuose logikos ir kalbos filosofijos tyrinėjimais užsiėmė tokie filosofai kaip P. Abelaras ir Jonas Dunsas Škotas, V. Okamas išvystė nominalizmo krpytį.  Siekiant atsiriboti nuo kitų filosofijos šakų, buvo apsvarstyti ir atmesti skirtingi aspektai, pvz., metodologinis nominalizmas ir priešprieša psichologizmui, tačiau nė vienas kriterijus nelaikomas visiškai įsigalėjusiu.

Šiuolaikinė kalbos filosofija kaip savarankiška disciplina įsitvirtino dėl moderniosios logikos vystymosi, kuriam impulsą suteikė G. Frėgės darbas „Begriffsschrift“, atstovaujantis idealiosios kalbos filosofijai. L. Vitgenšteino „Filosofiniais tyrinėjimais“ prasidėjo normaliosios kalbos filosofija. Abi šios tradicijos prisidėjo prie naujų įžvalgų vystymo ir naujų sričių tyrinėjimo. 

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Peteris Bieri: Kas lieka, Analitinės filosofijos.