Romanas Jakobsonas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Romanas Jakobsonas
Gimė 1896 m. spalio 23 d.
Maskva, Rusijos imperija
Mirė 1982 m. liepos 18 d. (85 metai)
Kembridžas, JAV
Tautybė žydas
Veikla literatūrologas, kalbininkas
Sritis kalbos funkcijos, žymėtumas
Organizacijos Brno, Kolumbijos, Harvardo universitetai, MTI
Pareigos profesorius
Išsilavinimas mokslų daktaras
Alma mater Maskvos universitetas
Žymūs studentai Noam Chomsky
Vikiteka Romanas Jakobsonas

Romanas Jakobsonas (Роман Осипович Якобсон, 1896 m. spalio 23 d. – 1982 m. liepos 18 d.) – Rusijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų filologas, kalbinininkas, literatūrologas, vienas iš struktūralizmo ir semiotikos pradininkų.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gimė žydų šeimoje Maskvoje. Mokėsi Lazarevo rytų kalbų institute, 1918 m. baigė Maskvos universiteto filologijos fakultetą (čia studijavo ir lietuvių kalbą). Priklausė Maskvos lingvistiniam būreliui, buvo vienas iš rusų formaliosios mokyklos atstovų. Dėl bolševizmo įsigalėjimo 1921 m. pasitraukė į Čekoslovakiją, kur su bendraminčiais 1926 m. subūrė Prahos lingvistinę mokyklą. 1933–1939 m. Jakobsonas ėjo Brno universiteto rusų filologijos profesoriaus pareigas. Prasidėjus karui pasitraukė į Norvegiją, vėliau į Švediją, o 1941 m. persikėlė į Jungtines Amerikos Valstijas, dėstė Kolumbijos, Harvardo universitetuose, Masačusetso technologijos institute. 1975 m. atsivertė į stačiatikybę.[1] Gyvendamas JAV, Jakobsonas buvo veikiamas Klodo Levi Stroso, Franco Boaso idėjų, vėliau pats padarė didelę įtaką Noamui Chomskiui.[2]

Veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Romanas Jakobsonas pagrindė distinktyvių požymių ir kalbos universalijų teorijas, binariškumo principą, sukūrė lingvistinę poetiką. Fonemą laikė distinktyvių požymių sankaupa. Fonologines opozicijas apibrėžė akustiniais kriterijais. Fonologijos tyrinėjimuose naudojo eksperimentinę fonetiką. Morfologijoje nagrinėjo rusų kalbos veiksmažodžius ir linksnių sistemą, morfologinėms kategorijoms taikė binariškumo principą. Kalboje skyrė sąmoningą ir neįsisąmonintą lygmenis. Tyrinėjo kalbos evoliucijos vidinę logiką, kalbos tipologijos problemas, kalbos stilius, nepilnų kalbinių sistemų būtinus ir atsitiktinius požymius, sistemos sinchroninių ir diachroninių pokyčių santykį. Tyrinėjo literatūros, tautosakos, mitologijos problemas.[3]

6 komunikacijų funkcijos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Romanas Jakobsonas išskyrė 6 komunikacijų funkcijas, kurios susijusios su komunikacijos procesu. Viena iš jų visada yra dominuojanti.

  1. referentinė (: kontekstinė informacija)
  2. estetinė/poetinė (: savirefleksija)
  3. emocinė (: saviraiška)
  4. konatyvinė (: šauksmininkas ar liepiamoji nuosaka adresatui)
  5. fatinė (: tikrinama, kaip veikia kanalai)
  6. metalingvistinė (: tikrinama, kaip veikia kodai)[4]
[4]
[4]

Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Svarbiausi veikalai:

  • Vaikų kalba, afazija ir bendrieji garsų dėsniai (Kindersprache, Aphasie und allgemeine Lautgesetze, 1941 m.)
  • Kalbos pagrindai (Fundamentals of Language, su kitais, 1956 m.)
  • Lingvistika ir poetika (Linguistics and Poetics, 1960 m.)
  • Kalbos problemos (Problèmes du langage, 1966 m.)

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. [1]
  2. Knight, Chris, 2018. „Decoding Chomsky: Science and revolutionary politics“. London & New Haven: Yale University Press, pp. 85-90.
  3. Algirdas SabaliauskasRomanas Jakobsonas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VII (Gorkai-Imermanas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005
  4. 4,0 4,1 Middleton, Richard (1990/2002). Studying Popular Music, p.241. Philadelphia: Open University Press. ISBN 0-335-15275-9.