Juozapas Stakauskas
| Juozapas Stakauskas | |
|---|---|
| Gimė | 1900 m. rugpjūčio 6 d. Degsnėje, Mielagėnų vlsč. |
| Mirė | 1972 m. kovo 2 d. (71 metai) Kaunas |
| Veikla | kunigas, istorikas |
| Alma mater | Insbruko universitetas Vienos universitetas |
Juozapas Stakauskas (1900 m. rugpjūčio 6 d. Degsnėje, Mielagėnų vlsč. – 1972 m. kovo 2 d. Kaune) – lietuvių istorikas, kunigas, Pasaulio tautų teisuolis.[1][2]
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1912–1915 m. mokėsi Švenčionių vidurinėje mokykloje. 1918–1919 m. mokėsi Vilniaus „Ryto“ lietuvių gimnazijoje, 1919–1922 m. – Marijampolės gimnazijoje. 1922 m. buvo įstojęs į Kauno universiteto Medicinos fakultetą, kur mokėsi tik pusę metų. 1922–1923 m. dirbo mokytoju Krekenavos pradžios mokykloje.
1923–1926 m. studijavo teologiją Insbruko universitete. 1926 m. įšventintas kunigu. Iki 1930 m. studijavo istoriją, filosofiją ir lotynų kalbą Vienos universitete.
1932–1934 m. dirbo mokytoju Marijampolės ir Kauno gimnazijose. 1935–1940 m. buvo Kauno Centralinio valstybės archyvo vedėjas, 1940–1944 m. dirbo Vilniaus valstybinio archyvo direktoriumi. 1940–1941 m. redagavo leidinį „Lietuvos praeitis“ (1–2 sąsiuviniai).
1944–1954 m. buvo Gelvonų, 1954–1957 m. – Kazokiškių parapijų klebonas, 1957–1959 m. – Žaslių bažnyčios altaristas.
1959–1970 m. dirbo Kauno kunigų seminarijos dėstytoju (bažnyčios istorija, rusų ir vokiečių kalbos). 1959 m. suteiktas profesorius vardas.[1]
Palaidotas prie Žaslių šventoriaus koplyčios.[3] Per Antrąjį pasaulinį karą slėpė ir gelbėjo žydus. Šis faktas pažymėtas antkapio lentoje įrašu „Pasmerktųjų gelbėtojas“. 1974 m. Izraelyje po mirties jam suteiktas „Jad Vašem“ holokausto memorialo medalis. 1995 m. Lietuvos Prezidento dekretu apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.[4]
Mokslinė veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
J. Stakauskas vienas pirmųjų tyrinėjo Lietuvos christianizacijos problemas, pirmosios vyskupijos įkūrimą. Nagrinėjo karaliaus Mindaugo apostazės problemą, tyrė XIX a. lietuvių tautinį atgimimą. Spaudai parengė A. Aleknos Lietuvos Bažnyčios istoriją (1936). Rankraštinis palikimas (apie 15 tomų):[1]
- Žaslių parapijos istorija (2 dalys)
- Katalikų Bažnyčios istorija (3 tomai)
- Rekolekcijos klierikams ir kunigams (3 tomai)
- Lietuvių spaudos draudimas ir laisvė
- studijos apie vyskupus A. Baranauską, A. Karosą, J. Kuktą, K. Paltaroką, M. Valančių, arkivyskupus Jurgį Matulaitį, T. Matulionį ir M. Reinį
Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Lietuva ir Vakarų Europa XIII amžiuje (1934, 2004)
- Arkivyskupas Pranciškus Karevičius: jo 50 m. kunigavimo sukakčiai paminėti (su Adomu Jakštu, 1936).
- Krikščionybė Lietuvoje: praeitis, dabartis, ateitis (1938)
- Lietuvių kalbos kelias į kunigų seminarijas (1938)
- Vyskupas Paliulionis ir lietuviškasis klausimas (1939)
- Naujieji nacionalizmai ir Katalikų Bažnyčia Lietuvoje (2003)
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ 1,0 1,1 1,2 Juozapas Stakauskas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXII (Sko–Šala). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2012
- ↑ Juozapas Stakauskas vilnijosvartai.lt
- ↑ „Kapas“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras.
- ↑ Kovo 2-ąją prisiminkime Juozapą Stakauską sirvinta.net