Junkers Ju 85
| Junkers Ju 85 | |
| Tipas | Greituminis bombonešis, naikintuvas perėmėjas, tolimų nuotolių bombonešis |
|---|---|
| Gamintojas | Junkers & Co. Warmwasser-Apparatefabrik  |
| Pradėtas naudoti | Nepastatytas |
| Pagaminta vnt. | 0 |
Junkers Ju 85 (gamyklinis indeksas ES 56) – XX a. ketvirtojo dešimtmečio viduryje Vokietijoje sukurti du dvimotorio greitojo bombonešio projektai, modelio Junkers Ju 88, tolimesnė evoliucija, nepasiekusi skraidančio prototipo stadijos.
Egzistuoja nuomonė, kad būtent nerealizuoto Ju 85 modifikacijos „A" pagrindu buvo sukurtas sovietinis bombonešis Tu-2.[1]
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1937 m. Reicho aviacijos ministerija (RLM) pateikė užsakymą sukurti bombonešio Ju 88 modifikaciją su galine gynybine ginkluote. „Junkers“ vertinimu tokios ginkluotės montavimui kliudė fiuzeliažo centre įrengtas uodegos blokas. Atsakydama į užklausą įmonė pasiūlė žemasparnį pilnai metalinį monoplaną su klasikine važiuokle Ju 85, kuris buvo maždaug 90% identiškas Ju 88, o pagrindinis jų skirtumas buvo dviguba Ju 85 uodega.
Ju 85 kartais paniojamas su kitu projektu „K 85“. Šis projektas buvo Švedijos įmonėje AB „Flygindustri“ sukurtas torpednešis Junkers Ju 86 pagrindu.[2]
Ju 85 A[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Ju 88 V3 – pradinis Ju 85 modelis. Dviguba uodega buvo integruota be jokių papildomų pakeitimų. Galinio viršutinio šaulio lizde sumontuotas vienas laisvai sukiojamas (vok. B-stand) 7,92 mm kalibro kulkosvaidis MG 15, naudojantis 7,92 × 57 mm Mauser amuniciją. Ju 85 A toliau plėtojamas, nes siūlyta gynybinė ginkluotė pasirodė per silpna.
Lėktuvas greičiausiai buvo paremtas ankstesniu projektu, skirtu 1934 m. konkursui sukurti kovai su priešo bombonešiais skirtą sunkųjį naikintuvą, kurį laimėjo „Messerschmitt" su modeliu Bf 110.
Ju 85 B[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Tolimesnė Ju 85 A modifikacija su visiškai stikline piloto kabina, panašia į montuotą į Junkers Ju 188.[3] Šiame lizde buvo montuojami keturi 7,92 mm kalibro kulkosvaidžiai. Lėktuvas parengtas 1937 m. paskelbtam „Fernbomber“ konkursui.
1939 m. buvo pristatytas šio modelio prototipas ir modelis bandymams aerodiniaminiame tunelyje. Įvertinus siūlomo orlaivio parametrus RLM priėmė sprendimą atsisakyti jo, nes Ju 88 tolimesnio vystymo prioritetas buvo skiriamas mažam jo aerodinaminiam pasipriešinimui.[2] „Fernbomber“ konkurse, kuriame be Ju 85B dar dalyvavo Messerschmitt Bf 165, laimėjo Heinkel He 177.[4]
Techniniai duomenys (projektiniai)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Įgula: 3
- Ilgis: 14,35 m
- Sparno mojis: 18,25 m
- Aukštis: 5,30 m
- Jėgainė: du Jumo 211 A (1085 AG (809 kW)) arba B (1184 AG (883 kW)) radialiniai varikliai, kituose šaltiniuose nurodomi du 986 AG (735 kW) galios V-12 tipo Daimler-Benz DB 600
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- (EN) Junkers Ju 88 – Development and Operational History, Performance Specifications and Picture Gallery. www.militaryfactory.com.
- (EN) Junkers Ju 85 bomber project Archyvuota kopija 2016-04-05 iš Wayback Machine projekto., www.wehrmacht-history.com.
- (EN) Medcalf, W.A., 2013. Junkers Ju 88 Volume 1: From Schnellbomber to Multi-Mission Warplane. Hersham, UK: Ian Allan Publishing
- (DE) Nowarra, Heinz J. (1993). Die Deutsche Luftrüstung 1933–1945. Band 3. Koblenz: Bernard & Graeffe Verlag. ISBN 3-7637-5467-9.(RU) Ту-2 – копия Ju-88? Лучший? Советский?, hackmyth, youtube.com.
- (EN) Zoeller, Horst. Junkers Ju85. The Hugo Junkers Homepage
Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Ту-2 – копия Ju-88? Лучший? Советский?, hackmyth, youtube.com.
- ↑ 2,0 2,1 Zoeller, Horst. Junkers Ju85. The Hugo Junkers Homepage
- ↑ owarra, Heinz J. (1993). Die Deutsche Luftrüstung 1933–1945. Band 3, p. 66
- ↑ Medcalf, W.A., 2013. Junkers Ju 88 Volume 1: From Schnellbomber to Multi-Mission Warplane