Josip Stritar

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Josip Stritar

Josipas Stritaras (slovėn. Josip Stritar; 1836 m. kovo 6 d. Podsmreka prie Didžiosios Laškos1923 m. sausio 25 d. Rogaška Slatina) – slovėnų rašytojas, poetas ir kritikas. Jo kūrybą priskiriame laikotarpiui tarp romantizmo ir realizmo.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vaikystę praleido Podsmrekos kaime. Mokėsi Liublianoje, kur 1847 metais pradėjo lankyti gimnaziją. Mokslai jam sekėsi puikiai, dėl to nuo antros iki septintos klasės buvo Aloizijeviščo auklėtinis. Po septynių klasių metė kunigų seminariją, ne suvokė, jog neturi pašaukimo tapti kunigu. Liublianoje susidraugavo su Levstiku. Baigęs gimnaziją atvyko į Vieną ir pradėjo studijuoti klasikinę filologiją, pragyvenimui užsidirbdavo mokydamas vaikus iš turtingų šeimų. Per atostogas apkeliavo visą Europą ir įgijo daug literatūrinių žinių. Po studijų baigimo šešiolika metų dirbo profesoriumi Vienos universitete, vėliau iš šių pareigų pasitraukė ir gyveno savo name Vienos priemiestyje. Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje prarado visus savo indėlius banke ir atsidūrė tikrai sunkioje padėtyje. Laimei, slovėnų vyriausybė už nuopelnus jam paskyrė namą Rogaškoje Slatinoje, kur jis ir mirė. Palaidortas Liublianoje.

Stritaro kultūrinė veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Stritaras buvo poetas, rašytojas ir slovėnų švietėjas. Dirbo su visomis literatūros rūšimis ir formomis. Kūrė poetiką, prozą, dramatiką, eseistiką, satyras ir literatūrą jaunimui. Pirmasis poezijos rinkinys „Pesmi“ 1969 metais išleistas Boriso Mirano pseudonimu. Sekdamas vokiečių poetu Frydrichu Rukerto parašė 50 „Vienos sonetų“. Kiti žymūs jo darbai: romanai „Zorinas“, „Gospod Mirodolski“, apsakymai „Rosana“ ir „Sodnikovi“. Stritaras viešumoje kaip poetas pasirodė labai anksti: pirmąjį savo tekstą parašė 1849 metais. Pirmieji Stritaro dramatikos bandymai glaudžiai susiję su poezija. Poezijos rinkiniuose „Mladiki „ ir „Pesmih“ paskelbė tragediją „Orest“. Jo misija ir pašaukimas buvo literatūros kritika. Stritaro prozos kūriniai idėjiniu ir stilistiniu požiūriu labai originalūs ir savotiški. 1986 metais kartu su Levstiku ir Jurčičiumi pakartotiniu leidimu išleido Prešerno „Poezije“ ir kaip įvadą šiam leidiniui parašė reikšmingą polemiką apie Prešerną, tuo slovėnams atskleisdamas Prešerno didybę.

Reikšmingiausi darbai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

„Literarni Pogovori“ ‒ Stritaras ugdo skaitytojų literatūrinį skonį, daug dėmesio skiria kultūrinams klausimams, kalba apie poeziją ir vertina Jenkovo ir Levstikovo kūrinius. „Vienos sonetai“ – šis poezijos rinkinys laikomas geriausiu jo poezijos kūriniu. Atskleidžia tuometinį politinis|politinį ir kultūrinį gyvenimą. Puiki politinė satyra. „Svetinova Metka“ – jausmų kupina novelė, pasakojanti apie tragišką meilę tarp paprastos valstietės merginos ir kilmingo jaunuolio. „Sodnikovi“ – valstietiškas apsakymas, kuriame vertinamas darbas, garbingumas bei atskleidžiamos skaudžios kapitalizmo pasekmės kaime. „Zorin“ ‒ romanas, parašytas laiško forma ir išleistas „Varpe“. Pagrindinis veikėjas – jaunas slovėnas intelektualas dėl nelaimingos meilės paguodos ieškantis užsienyje. Nusivylęs ir sužlugdytas grįžta į gimtinę ir nusižudo. „Dunajski Zvon“ ‒ pirmasis Slovėnijoje literatūrinis laikraštis, pradėtas leisti 1980 metais. Netrukus dėl politinių nesutarimų ir prieštaravimų Stritaras jo leidybą privalėjo nutraukti. 1987 metais vėl pakartotinai pradėtas leisti ir, nepaisant vis kylančių sunkumų, šio laikraščio leidyba truko penkerius metus. Jo rašymo stilius aiškus ir natūralus ir, nepaisant to, jog nemažai metų gyveno užsienyje, jo raštuose skamba gyva valstietiška tarmė.

Kūryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

• Klasje – naujas prešerno „Poezij“ leidimas • Kritična pisma • Dunajski soneti • Zorin • Gospod Mirodolski • Sodnikovi • Dunajska pisma

Ankstyvasis kūrybos laikotarpis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Poezijos rinkinyje „Pesme“, kurį galime priskirti ankstyvajam kūrybos laikotarpiui, pamokomaisiais įvadais, originaliomis idėjomis atskleidžia XIX amžiaus Dolenskos valstiečių vaiko gyvenimo realybę, jo svarbiausias akimirkas. Siekė atskleisti vaiko santykį su tėvais, naminiais gyvūnais ir mokykla. Mahorjevo spaustuvėje išleido keturias knygas: „Pod lipo“ ‒ knyga savo forma yra tartum jungiamoji grandis, jungianti prozą ir poeziją. Labai intensyviai, netgi per daug griežtai pabrėžė auklėjimo, mokslo, darbo mokykloje svarbą, kuri nepripažysta jokio žaidimo ar atsipalaidavimo. Yra nemažai vietų, kur, nors autorius ir juokauja, jaučiama gilesnė prasmė, kuri išreiškiama daugiausiaii ką nors nutylint, o ne pasitelkiant humorą. „Jagode“ ‒ rinkinį rašė mąstydamas apie valstietijos jaunuomenę, tačiau apie to meto valstiečių gyvenimą žinojo nedaug ir daugelį šeimos, darbų, švenčiu, karo motyvų pavaizdavo netiksliai, per daug persunktų kasdienybės. Geriausiai jam pavyko parašyti pasakojimą apie Janko Bože, nes jį parašė liaudies pasakos pagrindu apie neapkenčiamą, tačiau sėkmės lydimą neturtėlį ar jauniausią kvailelį brolį. Taip pat palietė valstiečio jaunuolio gyvenimą, valstietiškus darbus, amatus ir šeimyninius santykius. „Zimski večeri“ – šio rinkinio pavadinimas rodo, jog jis skirtas „subrendusiam“ jaunumui. Sumanė jį kaip auklėjamųjų posakių rinkinį „Drobnice“ ir eilėraščius „Leto“, pasakojančius apie įvairiausius gamtos reiškinius ir valstiečių šeimas. „Lešniki“ ‒ šiuo kūriniu Stritaras įžengė į trečiąjį savo kūrybos laikotarpį. Knyga taip pat skirta „subrendusiam“ jaunimui. Rinkinį parašė pirmojo rinkinio pagrindu, tačiau pasakojimai apie Pavlą ir Blagą dušą yra kur kas kūrybiškesni. Tačiau, nors ir labai uoliai stengėsi kurti savitu stiliumi, bet dauguma šio rinkinio posakojimų tik kopijuoja kitų autorių pasakojimus.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]