Jevgenijus Jevtušenka
| Jevgenijus Jevtušenka | |
|---|---|
| |
| J. Jevtušenka ~1979 m. | |
| Gimimo vardas | Jevgenijus Gangnusas |
| Gimė | 1933 m. liepos 18 d. Zima, Irkutsko sritis, RTFSR |
| Mirė | 2017 m. balandžio 1 d. (83 metai) Talsa, Oklahoma, JAV |
| Tautybė | rusas |
| Sutuoktinis (-ė) | Bela Achmadulina (1955–1958) Galina Sokol–Lukonina Marija Novikova (nuo 1986) |
| Veikla | poetas, rašytojas, režisierius |
| Alma mater | Gorkio literatūros institutas |
| Žymūs apdovanojimai | |
|
| |
 Vikiteka |
Jevgenijus Jevtušenka |
| Parašas | |
| |
Jevgenijus Jevtušenka (rus. Евгений Александрович Евтушенко, 1933 m. liepos 18 d. – 2017 m. balandžio 1 d.) – Rusijos poetas, rašytojas, kino režisierius.
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Gimė kaip Jevgenijus Gangnusas ukrainiečių kilmės bajorų tremtinių šeimoje Sibire. Vėliau perėmė motinos pavardę. Eiles pradėjo rašyti dešimties, o būdamas 19 išleido savo pirmąją rinktinę. 1951–1957 m. Jevtušenka studijavo M. Gorkio pasaulinės literatūros institute Maskvoje, bet pašalintas už V. Dudincevo romano „Ne vien duona“ gynimą.[1] 1952 m. įstojo į TSRS rašytojų sąjungą.
1962 m. tapo žurnalo „Junost“ redaktoriumi, 1962 m. „Pravdos“ korespondentas Kuboje. 1963 m. būdamas Paryžiuje išleido savo autobiografiją, dėl to buvo skubiai atšauktas Maskvon, jam uždrausta keliauti. Buvo stalinizmo, antisemitizmo kritikas,[2] 1965 m. pasirašė protesto laiške prieš Josifo Brodskio teismą, 1968 m. – prieš invaziją į Čekoslovakiją.[3] 1989 m. išrinktas į TSRS parlamentą demokratų sąraše.
Po TSRS griūties buvo Boriso Jelcino sąjungininkas, bet po karo Čečėnijoje pradžios nustojo jį remti.[4] Po 2007 m. didelę dalį laiko praleido JAV, Talsos, Niujorko, Floridos Atlanto universitetuose dėstė rusų kalbą, Europos poeziją, kino istoriją.[5]
Kūrybos bruožai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Jevtušenkos lyrinėje publicistinėje poezijoje atsispindi XX a. rusų visuomenės pokyčiai, kartos, brendusios atšilimo laikotarpiu, pasaulėjauta. Kūrybai būdinga lyriškumas ir patetika, lojalumas ir opozicija oficialiajai ideologijai. Meilės lyrika pasižymi psichologiniu subtilumu, gyvenimo išmintimi. Protesto temos ryškiai atsispindi poemose Stotis „Zima“ (1956 m.), Babij Jaras (1961 m.), eilėraščiuose Stalino įpėdiniai (1962 m.), Tankai šliaužia per Prahą (1968 m.).[1] Daug eilių tapo dainomis.
Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Poezijos rinktinės
Žymiausios:
- Entuziastų plentas (Шоссе Энтузиастов, 1956 m.)
- Švelnumas (Нежность, 1962 m.)
- Intymi lyrika (Интимная лирика, 1973 m.)
- Poetas Rusijoje daugiau negu poetas (Поэт в России – больше, чем поэт, 1973 m.)
- Atramos taškas (1981 m.)
- Beveik pabaiga (Почти напоследок, 1985 m.)
- Rytdienos vėjas (Завтрашний ветер, 1987 m.)
- Miegok, mylimoji (Любимая, спи, 1989 m.)
- Paklausykit manęs, piliečiai (Граждане, послушайте меня, 1989 m.)
- Metų nėra (Нет лет, 1993 m.)
- Vėlyvos ašaros (Последние слёзы, 1995 m.)
- Lėta meilė (Медленная любовь, 1997 m.)
- Romanai
- Uogingos vietovės (Ягодные места, 1981 m.)
- Nemirk anksčiau mirties (Не умирай прежде смерти, 1993 m.)
- Pjesės
- Vaikų darželis (Детский сад, 1983 m.)
- Stalino laidotuvės (1990 m.)
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ 1,0 1,1 Galina Michailova. Jevgenij Jevtušenko. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VIII (Imhof-Junusas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005
- ↑ Anderson, Raymond (1 April 2017). „Yevgeny Yevtushenko, Poet Who Stirred a Generation of Soviets, Dies at 83“. The New York Times.
- ↑ Weiss, Michael (11 February 2008). „A Citizen of Human Grief Archyvuota kopija 2017-08-02 iš Wayback Machine projekto.“. The New York Sun.
- ↑ McLaughlin, Daniel (17 July 2004). „West awakes to Yevtushenko“. The Irish Times. p. 56.
- ↑ „Yevgeny Yevtushenko, Russian poet who memorialised Babi Yar, dies aged 84“. The Guardian. Associated Press. 1 April 2017.