Jarlas

Jarlas Birgeris. XVII a. graviūra

Jarlas – vidurinių amžių Skandinavijos didiko titulas; anglų erlo atitikmuo. Jarlas – vyriausias karaliaus patarėjas ar kariuomenės vadas, pagal padėti artimas vicekaraliui.

Norvegijos jarlai

Viduramžių Norvegijoje jarlas buvo žemesnio rango tik už karalių. Be karaliaus tik jarlas turėjo teisę turėti savo hirdą (kariauną). Norvegijos žemyninėje dalyje būdavo tik vienas jarlas, o kartais nebūdavo nė vieno. Norvegijai priklausiusias Orknio salas valdė Orknio jarlas. 1261 m., kai Islandija pripažino Norvegijos karaliaus valdžią, į ją karalius paskyrė jarlą – savo atstovą Islandijoje.

Žemyninėje Norvegijoje jarlai paprastai buvo skiriami dėl vienos iš dviejų priežasčių:

• Jarlas būdavo faktinis valdytojas, jei karalius buvo mažametis ar sunkiai sirgo. Pvz., Håkon’as Galen’as tapo jarlu 1204 m., karalius Guttorm’as buvo dar mažas; Skule Bårdsson’as tapo jarlu 1217 m., kai sirgo karalius Inge Bårdsson’as.
• Jarlu skirdavo pretendentą į sostą, kuris tokiu būdu gaudavo didelę valdžią, bet netapdavo karaliumi. Pvz., Eirikas, karaliaus Sverre’s brolis.

1237 m. jarlas Skule Bårdsson’as gavo hercogo (hertug) titulą. Tai buvo pirmas kartas, kai Norvegijoje didikas gavo šį titulą. Norvegijoje pirmą kartą atsirado titulas iš žemyninės Europos – europiniai titulai ėmė keisti senuosius normanų titulus. Paskutinis jarlas žemyninėje Norvegijoje buvo paskirtas 1295 m.

Švedijos jarlai

Švedijos jarlai užimdavo panašią padėtį kaip ir Norvegijos jarlai. Paskutiniai jarlai buvo XIII a.

Islandijos jarlai

Islandijos jarlu buvo vienintelis Gissur’as Þorvaldsson’as, kurį jarlu paskyrė Norvegijos karalius Haakonas IV už pastangas prijungti Islandiją prie Norvegijos karalystės.