Jani Christou
| Janis Christu | |
| Pilnas vardas | Γιάννης Χρήστου |
|---|---|
| Gimė | 1926 m. sausio 9 d. Heliopolis(?), Kairas, Egipto karalystė |
| Kilmė |  Egiptas |
| Mirė | 1970 m. sausio 8 d. (43 metai) Atėnų apylinkės, Graikija |
| Veikla | kompozitorius, muzikos teoretikas, filosofas, metafizikas |
Janis Christu (gr. Γιάννης Χρήστου = Giánnīs Chrī́stou, g. 1926 m. sausio 8 ar 9 d. – 1970 m. sausio 8 d.) – Graikijos kompozitorius.
Biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Tiksli gimimo vieta ir data nežinomi. Nurodoma, kad gimė Egipte (Heliopolyje arba Aleksandrijoje), kitur – kad Nikosijoje (Kipre). Tėvas buvo pramonininkas (šokolado gamintojas). Baigė Anglų mokyklą Aleksandrijoje, mokėsi pas įvairius mokytojus groti fortepijonu (žymiausia mokytoja – Džina Bachauer). 1948 m. įgijo filosofijos magistro laipsnį Kembridžo universitete (studijavo kartu su L. Vitgenšteinu, B. Raselu). Taip pat mokėsi muzikos pas Hansą Redlichą, Andželą Frančeską Lavanjiną. Klausė Karlo Jungo paskaitų Ciuriche.[1]
1951 m. grįžo į Aleksandriją. Vedė Teresiją Horemi. Nuo 1960 m. gyveno Chijo saloje, nuo 1967 m. – Atėnuose. 1970 m. prieš pat gimtadienį žuvo autoįvykio metu Atėnų apylinkėse.[2]
Kūryba
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Janis Christu laikomas vienu įtakingiausių XX a. avangardo kompozitorių, nors nėra plačiai žinomas. Jo kūryba pasižymi vienybe ir nuoseklumu.[3] Muzika atonalinė, serijinė, ryškus cikliškumo motyvas, kiekvienas kūrinys skirtas vis kitai filosofinei problemai, gausu nuorodų į graikų, senovės Rytų dvasines tradicijas.[2]
Janis Christu be komponavimo taip pat domėjosi filosofija, antropologija, teologija, psichologija, lyginamąja religijotyra, istorija ir priešistore, šias temas gvildeno per meną ir okultizmą. Savo muzika siekė filosofinių, metafizinių tikslų. Patyrė didelę brolio psichoanalitiko Evangelio Kristu įtaką. Prieš mirtį rengė didelio masto operą „Orestija“, kuri turėjo būti pristatyta 1970 m. Bacho festivalyje Londone.[4]
Žymiausi kūriniai:
- Fenikso muzika (orkestrui) – 1949 m.
- Simfonija nr. 1 – 1949–50 m.
- Lotynų liturgija – 1953 m.
- Šešios T. S. Elioto dainos (fortepijonui ar orkestrui ir mecosopranui) – 1955, 1957 m.
- Simfonija nr. 2 – 1957–58 m.
- Toccata fortepijonui ir orkestrui – 1962 m.
- Liepsnos liežuviai (oratorija) – 1964 m.
- Persai (incidentinė muzika Achilo dramai) – 1965 m.
- Agamemnonas – 1965 m.
- Enantiodromija – 1965–68 m.
- Varlės – 1966 m.
- Misterionas (orkestrui, magnetofono juostai, chorui ir solistams) – 1965–66 m.
- Praksis dvylikai (11 styginių ir dirigentui-pianistui) – 1966 m.
- Anaparastazė I (Baritonas) – 1968 m.
- Anaparastazė III (Pianistas) – 1968 m.
- Karalius Edipas – 1969 m.
- Orestija (nebaigtas) – 1967–70 m.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Jani Christou, sofiaphilharmonic.com
- ↑ 2,0 2,1 Aristocles Carastathis. „Enantiodromia“ by Jani Christou and an Original Composition, „Symphony No. 1“, Doctor of Musical Arts (DMA) Dissertation, Louisiana State University and Agricultural & Mechanical College, 1988.
- ↑ COSTIS ZOULIATIS. „Jani Christou and the Philosophy of Meta-Music“, Revista Portuguesa de Filosofia, T. 74, Fasc. 4, 2018, pp. 1493–1506.
- ↑ Jani Christou: The avant-garde composer as a philosopher, greeknewsagenda.gr