Ivan Pregelj
| Ivanas Pregelis | |
|---|---|
| |
| Gimė | 1883 m. spalio 27 d. Mostna na Soči, (dab. Šv. Liucija na Soči), Slovėnija |
| Mirė | 1960 m. sausio 21 d. Liubliana |
| Profesija | vidurinės mokyklos mokytojas |
Ivanas Pregelis (slovėn. Ivan Pregelj, 1883 spalio 27 d., Mostna na Soči, dab. Šv. Liucija na Soči, Slovėnija – 1960 sausio 21 d. Liubliana) – slovėnų rašytojas, dramaturgas, poetas ir kritikas.
Biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]I. Pregelis gimė siuvėjo šeimoje, kurioje tėvas mirė anksti. Mokėsi padedamas parapijos kunigo. Baigęs vidurinę mokyklą, studijavo teologiją, tačiau greitai metė ir ėmė studijuoti slavistiką bei germanistiką Vienoje. Apsigynė daktaro laipsnį, parašė disertaciją apie Rogerijo pamokslus. Dr. Pregelis kaip vidurinės mokyklos mokytojas dirbo Goricoje, Pazine, Idrijoje, Kranjyje ir Liublianoje. Nustojo rašyti būdamas penkiasdešimties, apie tai pranešęs iš anksto.
Kūryba
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Ivanas Pregelis pirmiausia kūrė poeziją, pasakas ir dramas. Paliko daug literatūros kritikos ir eseistikos darbų bei vertimų. Populiariausias jo kūrinys – romanas „Tolminiečiai“ („Tolminci“), mokiniams taip pat žinoma novelė „Matkova Tina“. Mažiau žinomas tas faktas, kad autorius parašė libretą kompozitoriaus Hugolino Satnero operai „Tajda“. Vienas iš daugelio autoriaus darbų yra biografinis romanas apie Simoną Janką („Simon iz Praš“).
Likusi Pregelio kūryba: poezijos rinkinys „Romantika“ („Romantika“) (1910), liaudies pasaka „Mažoji Brigita“ („Mlada Breda“) (1913) apie piktą anytą Katrą ir gerą marčią Anicą, kurioje realistiškai vaizduojama kova dėl žemės Tolminoje. Istorinis romanas „Tlačani“ (išleistas kas mėnesiniame žurnale „Dom in svet“), 1915–1916) – išsamiausias darbas, kurį Pregelis pateikė knygoje „Tolminiečiai“ („Tolminci“), (1927). Knygos tęsinys „Zadnji upornik“ (išleistas kas mėnesiniame žurnale „Dom in svet“), 1918–1919) pervadintas į „Štefan Golja in njegovi“ (1928). Romane „Tolminiečiai“ („Tolminci“), maišydamas stilius ir barokiškas reikšmes vaizduoja 1712–1713 istorinius įvykius, kai Tolmino valstiečiai ir samdiniai pasipriešino aristokratijai ir aukštiesiems dvasininkams. Nuo istorinio ir provincinio gyvenimo, rodomo ganėtinai realistiškai, Pregelis dėmesį kreipia į simbolinį visuomenės vaizdavimą, dvasines ir fizines Tolmino gyventojų kančias: pirmiausia romane apie Štefaną Golją, kuris buvo pirmasis maištininkas prieš bažnyčios despotizmą, vėliau renesansiškame romane „Plebanus Joannes“ (išleistas kas mėnesiniame žurnale „Dom in svet“), 1920; knygoje 1921). Kūrinys prasideda Savanoralų laikais ir pasakoja apie vikarą Janezą, jo sūnėną – seminaristą Petrą, gražią netekėjusią motiną Katicą. Romane parodoma vikaro kova su pasaulietinio gyvenimo pagundomis ir kūniškumu.
Novelėse autorius sugebėjo užfiksuoti Tolmino gyvenimą (pavyzdžiui, „Matkova Tina“, „Runje“), kuris išsiskiria spalvingais kraštovaizdžio aprašymais ir originaliais Tolminos dvasininkų paveikslais.
Mokytojavimas skirtinguose Slovėnijos regionuose rašytojui davė medžiagos naujoms istorijoms. Savo idealistinio pasaulio suvokimo šviesoje sukūrė idilišką šeimos istoriją „Saulės vaikai“ („Otroci sonca“) (1919), kuri vyksta kažkur tarp Škofjos Lokos, Idrijos ir Tolmino. Pagrindinė siužeto linija – dviejų seserų – Helenos ir Slavicos – meilės istorija. Įdomūs Gorenskos charakteriai rašytojui davė pagrindą kūrybiniam impulsui: apie sudėtingą žmonių likimą, apie tolimesnį Lansperško pono gyvenimą pasakojama knygoje „Peter Pavel Glavar“ (1922), kurios vėlesnis pavadinimas „Odisej iz Komende“ (1929); apie protestantų dvasininką Jernėjų Knaflių rašoma romane „Bogovec Jernej“ (1923); poetas Simonas Jenkas vaizduojamas knygoje „Šmonca“ (1924, vėlesnis pavadinimas „Simon iz Praš“); epizodas iš M. Valjavco gyvenimo – idiliškame piešinyje „Na vakance“ (1927).
Daugelyje kitų pasakojimų ir romanų Pregelis svarsto tautinius, religinius ir pasaulietinius klausimus, kuriuos išimtinai sprendžia katalikišku požiūriu. Savo kūrybą baigė istorine novele „Thabiti Kumi“ (1933) su epilogu, skirtu Plebanusui Joannesui. Pregelis buvo labai populiarus 1918 – 1930 metais tarp katalikų intelektualų, nes atvėrė etines problemas, ypač susiskaldymą tarp dvasininkų ir materialaus gyvenimo. Jis rašė kritiką ir eseistiką, kuri slovėnų rašytojų ir poetų buvo vertinama dėl išimtinai katalikiško požiūrio.
