Italijos regionai

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Italijos regionai yra didžiausi administraciniai suskirstymai šalyje. Kiekvienas regionas turi išrinktą tarybą ir vykdantį komitetą (Giunta Regionale), kuram vadovauja regioninis prezidentas. Komitetai yra renkami kiekvieno regiono gyventojų, išskyrus Aostos slėnį ir Trentiną-Alto Adidžę, kuriuose komitetus išrenka tarybos.

Regionų statusai

Kiekvienas regionas turi tam tikrą statusą numatytą šalies konstitucijoje. 15 regionų turi įprastą statusą, 5 – specialų.

Įprasto statuso regionai

Įprasto statuso regionai buvo apibrėžti 1970 m. Šie regionai turi administracines ir įstatymų leidybos teises. Tačiau jų finansinės galios yra mažos – šie regionai sau panaudoti gali tik iki 20 % surinktų mokesčių.

Specialaus statuso regionai

Šalies konstitucija suteikia penkiems Italijos regionams (Sardinijai, Sicilijai, Trentinui-Alto Adidžei, Aostos slėniui ir Friuliui-Venecijai Džulijai) autonomines teises ir specialų statusą. Pagal šį statusą šiems regionams suteikiamos daug didesnės įstatymų leidybos, administracijos ir finansų surinkimo teisės. Šie regionai gali pasilikti nuo 60 iki 100 % surinktų mokesčių. Už tokį statusą šie regionai turi remti sveikatos apsaugos, mokslo sistemas bei rūpintis visuomeminėmis paslaugomis. Sicilija papildomai gauną visas lėšas iš Italijos visoms paslaugoms.

Sunumeruoti Italijos regionai

Regionas	Sostinė
1. Abrucai	Akvila
2. Aostos slėnis	Aosta (Aoste)
3. Apulija (Puglia, kartais Puglie)	Baris (miestas)
4. Bazilikata	Potenca
5. Kalabrija	Katancaras
6. Kampanija	Neapolis
7. Emilija-Romanija	Bolonija
8. Friulis-Venecija Džulija	Triestas
9. Lacijus	Roma
10. Ligūrija	Genuja
11. Lombardija	Milanas
12. Markė	Ankona
13. Molizė	Kampobasas
14. Pjemontas	Turinas
15. Sardinija	Kaljaris
16. Sicilija	Palermas
17. Trentinas-Alto Adidžė	Trentas
18. Toskana	Florencija
19. Umbrija	Perudža
20. Venetas	Venecija