Itališkoji partija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Itališkoji partija
Chess zhor 26.png
Chess zver 26.png
a8 b8 c8 d8 e8 f8 g8 h8
a7 b7 c7 d7 e7 f7 g7 h7
a6 b6 c6 d6 e6 f6 g6 h6
a5 b5 c5 d5 e5 f5 g5 h5
a4 b4 c4 d4 e4 f4 g4 h4
a3 b3 c3 d3 e3 f3 g3 h3
a2 b2 c2 d2 e2 f2 g2 h2
a1 b1 c1 d1 e1 f1 g1 h1
Chess zver 26.png
Chess zhor 26.png
Ėjimai 1. e4 e5 2. Žf3 Žc6 3. Rc4 Rc5
ECO C50
Sukurta XIV amžius
Motininis debiutas Atvira partija

Itališkoji partija (it. Giuoco Piano – ramus žaidimas) – šachmatų debiutas, kurio ėjimai:

1. e4 e5
2. Žf6 Žc6
3. Rc4 Rc5

Itališkoji partija yra vienas seniausių studijuotų debiutų: XVI a. jį žaidė ir studijavo portugalas Pedro Damiano, o XVII a. – italas Džioakinas Grekas. XIX a. itališkoji partija buvo labai populiarus debiutas, bet vėliau po 2…Žc6 populiaresniu tapo atsakymas 3.Rb5 (Ispaniškoji partija), nes laikoma, jog jis duoda baltiesiems didesnę iniciatyvą.

Baltųjų „itališkasis rikis“ laukelyje c4 trukdo juodiesiems užimti centrą su …d5 ir atakuoja pažeidžiamą f7 laukelį. Juodųjų tikslas – iškeisti figūras ir pradėti laisvą žaidimą.

Variantai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Yra keli populiariausi itališkosios partijos tęsiniai:

  • 4.c3 (Pagrindinis variantas).
  • 4.d3 (Giuoco Pianissimo, iš italų kalbos: „labai ramus žaidimas“)
  • 4.b4 (Evanso gambitas, kuriame baltieji aukoja pėstininką dėl greito išsivystymo)
  • 4. d4 (Itališkasis gambitas, kuriame baltieji aukoja pėstininką atidarydami centrą ir suaštrindami padėtį)
  • 4. Rxf7+? Kxf7 5.Žxe5+ Žxe5 (Žeromo gambitas, rizikingas, aštrus, bet abejotinas gambitas, kuriame baltieji aukoja dvi figūras sugadindami juodiesiems padėtį ir ruošdami valdove stiprią ataką, galinčia pasibaigti net matu)