Dviejų žirgų gynyba

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Dviejų žirgų gynyba
a8 b8 c8 d8 e8 f8 g8 h8
a7 b7 c7 d7 e7 f7 g7 h7
a6 b6 c6 d6 e6 f6 g6 h6
a5 b5 c5 d5 e5 f5 g5 h5
a4 b4 c4 d4 e4 f4 g4 h4
a3 b3 c3 d3 e3 f3 g3 h3
a2 b2 c2 d2 e2 f2 g2 h2
a1 b1 c1 d1 e1 f1 g1 h1
Ėjimai 1. e4 e5 2. Žf3 Žc6 3. Rc4 Žf6
ECO C55-C59
Sukurta vėlyvas XVI amžius
Motininis debiutas Atvira partija

Dviejų žirgų gynyba – šachmatų debiutas, kuris prasideda ėjimais

1. e4 e5
2. Žf3 Žc6
3. Rc4 Žf6

Tai vienas seniausių debiutų, kurį dar 1580 metais naudojo italas Giulijus Polerijus. Juodųjų trečiasis ėjimas yra agresyvesnė gynyba nei itališkojoje partijoje (Giuoco Piano anglakalbėse šalyse) naudojamas ėjimas 3...Rc5. Bronšteino manymu, pavadinimas „gynyba“ netinka, ir „Čigorino kontrataka“ tiktų labiau. Dviejų žirgų gynybą juodosiomis figūromis naudojo daug agresyvių žaidėjų, tarp jų Michailas Čigorinas, Paulius Keresas, pasaulio čempionai Michailas Talis ir Borisas Spaskis. Šio debiuto teoriją intensyviai studijavo korespondencinių šachmatų žaidėjai Hansas Berlineris ir Jakovas Estrinas.

Populiariausi tęsiniai:

  • 3. Žg5 – šiuo ėjimu atakuojamas silpnas f7 laukelis.
  • 3. d3 – ramus tęsinys, stiprinant e pėstininką ir atveriant įstrižainę rikiui.
  • 3. d4 – šiuo ėjimu prasideda labai aršus taktinis žaidimas.

ECO kodai C55-C59.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]