Indiškoji tema
The Boy's Own Paper (621) 1903
| |||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
| #3 Tiesioginis matas trimis ėjimais. Indiškoji tema
Rg8! c2 2.Bf7! Ka2 3.Ba7# [1] | |||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
Indiškoji tema (vok. Indisches problem) šachmatų kompozicijoje – originalus baltųjų figūrų manevras, siekiantis sutrukdyti juodųjų figūroms pasiekti patą. Jį sudaro trys nuosekliai vykdomi etapai:
- toliašaudės linijinės figūros pasitraukimas per kritinį laukelį – tolyn nuo savo karaliaus,
- laikinas šios figūros veikimo apribojimas, užstojus kritiniame laukelyje kita tos pačios spalvos figūra,
- patraukus užstojančiąją figūrą, atsiveria toliašaudė figūra su kuria baltieji skelbia matą.
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Palameda 1845
| |||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
| #3 Tiesioginis matas trimis ėjimais. Indiškoji tema
1. Rc1! b4 2. Bd2! Kf4 3. Bd4#[2] | |||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
Tema, pavadinta indiškąja dėl Indijoje gimusio Henrio Augusto Lavdėjaus (Henry Augustus Loveday; 1815 - 1848 m.)[3], kuris 1824 m. atvyko į Angliją ir vienoje iš Kembridžo kolegijų baigė teologijos studijas. Gyvendamas Anglijoje susipažino su Hovardu Stauntonu ir net sužaidė su juo keletą partijų, bet apie 1838 m. grįžo Indijon.
1845 m. H. Stautonas gavo iš Indijos laišką su vėliau tapusiu plačiai žinomu šachmatų uždaviniu, pasirašytų slapyvardžiu Džagird, kas išvertus į anglų kalbą reiškė mokinys.
Atsiųstasis uždavinys turėjo trūkumųː 8 šalutinius sprendinius bei 17 dvilypumų, o matas skelbiamas keturiais ėjimais. Uždavinys buvo įdomus ir sunkiai sprendžiamas.
H. Stauntonas tais pat metais jį publikavo „Šachmatininko kronikoje“ (The Chess Player’s Chronicle), kur pažymėjo, kad tai sunkus uždavinys, kurio net kai kurie iš geriausių Anglijos žaidėjų negalėjo išspręsti. Po dviejų savaičių, jį, šiek tiek pataisytą, išspausdino prancūziškajame „Palamedos“ žurnale.
Nors H. Stauntonas ne kartą pripažino šiam uždaviniui H. Lavdėjaus (1815-1848) autorystę, bet manė, kad jis yra vietinis indas, todėl uždavinį vadino indiškuoju. Tačiau buvo ir kitaip manančių – todėl ilgus metus buvo abejojama kas iš tikrųjų Indiškojo uždavinio kūrėjas?
Tik 1920 m., praėjus septyniasdešimt penkeriems metams nuo uždavinio paskelbimo, britų šachmatų kompozitorius Džonas Kyblas (John Keeble, 1855–1939)[4] išsprendė šį klausimą, paskelbęs savo tyrimus britų žurnale „British Chess Magazine“, pagal kuriuos Bengalijos bažnytinės institucijos pripažino, kad Henry Augustus Loveda buvo indiškojo šachmatų uždavinio kūrėjas.[5]
Indiškoji tema sukėlė šachmatų kompozitorių susidomėjimą ir paskatino didelio kiekio šachmatų uždavinių, paremtų šia tema, sukūrimą. Jie prisidėjo prie tolimesnio temos tobulinimo: atsirado naujų versijų, kurias kūrė ir pats Henris Lavdėjus, Samuelis Loidas ir kt.[6]
Sąvokas: “kritinis ėjimas ir “kritinis laukelis”, padedančias paaiškinti indiškosios temos turinį, įvedė vokiečių šachmatų kompozitoriai Johanesas Kotcas (Johannes Kohtz; 1843 - 1918)[7] ir Karlas Kokelkornas (C. Kockelkorn; 1843 - 1914).[8] [9]
Ginčai dėl autorystės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Daug diskusijų vyko dėl Adolfo Anderseno uždavinio, kuris buvo panašus į indiškąjį, be to, atspausdintas 1843 m. – anksčiau už 1845 publikuotą. Henriko Lavdėjaus uždavinį. Šachmatų kompozitoriai nesutarė, kurį pripažinti pirmtaku, todėl, ieškodami skirtumų, abu uždavinius detaliai nagrinėjo.
A. Anderseno uždavinyje baltieji tam, kad išvengtų pato, trečiu ėjimu 3. Kf6 suformuoja bateriją iš rikio ir karaliaus kritiniame (f6) laukelyje ir sekančiu ėjimu, patraukdami savo karalių iš kritinio laukelio, matuoja juodųjų karalių. Pastarieji du ėjimai vienodi abiejuose uždaviniuose, bet yra ir skirtumas – A. Anderseno uždavinyje, matuojantis rikis, laukelyje d8, stovėjo nuo uždavinio pradžios, nejudėjo – tad nebuvo perėjęs kritinio laukelio (f6).
J. Kocas ir K. Kokelkornas rašė, kad visai įmanoma, kad A. Anderseno mato uždavinys galėjo turėti įtakos indiškojo uždavinio kūrimui, nes buvo atspausdintas – 1843 m. Palamedos žurnale ir, kad atkeliautų į Delį, turėjo pakankamai laiko.
Panašus į A. Anderseno ir H. Lavdėjaus yra prancūzų šachmatų kompozitoriaus Teodoro Herlino (Théodore Adrien Louis Herlin; 1817 - 1889)[10] uždavinys. Abiejų uždavinių matinės padėtys – panašios, taip pat, ir karaliaus ėjimai į laukelį f6, vėliau – į g6 yra taip pat vienodi.
Tik vienas svarbus skirtumas tarp abiejų – tai, kad A. Anderseno uždavinyje karalius į laukelį f6. pateko trečiuoju ėjimu, o Herlino uždavinyje – pirmuoju.
A. Anderseno uždavinyje pagrindinė idėja realizuojama paskutiniais dviem ėjimais. Teodoro Herlino uždavinyje baterijos priekinė figūra pirmoji patenka į kritinį laukelį, o matuojanti figūra – į paskirties laukelį, eidama aplinkui priekinę figūrą, esančią kritiniame laukelyje, nes jis užimtas.
Samuelis Loidas (Samuel Loyd; 1841–1911)[11] XIX a. JAV žinomas šachmatininkas, šachmatų kompozitorius, šachmatų galvosūkių (5000) kolekcininkas išreiškė nuomonę, kad svarbiausia indiškojo uždavinio ypatybė yra ne atveriamasis matas, o netikėtas, nesuprantamas, dviejų baltųjų figūrų pasitraukimas nuo juodųjų karaliaus į nutolusį nuo jo lentos ketvirtįː į jų judėjimo linijų susikirtimo laukelį. Tai priverčia juodųjų karalių, ar jį dengiančią figūrą, eiti į baltųjų pageidaujamą laukelį.
S. Loido manymu, atveriamasis matas nėra indiškojo uždavinio idėja, nėra būtina indiškosios temos dalis. Abiejų kritinių figūrų pasitraukimo ėjimai iki jų judėjimo linijų susikirtimo laukelio, yra esminis orientyras, sprendžiant, ar nagrinėjamas uždavinys iš tikrųjų naudoja indišką temą, ar ne.
Tokiu būdu, anksčiau publikuotas Anderseno mato uždavinys nėra indiškojo uždavinio pirmtakas.
S. Loidas apie indiškąjį uždavinį rašė trumpai – tai trijų ėjimų tema: pirmas ėjimas – toliašaudės kritinės figūros atsitraukimas per kritinį laukelį; jos užstojimas kita figūraː patui išvengti ir galutinis ėjimas – matas toliašaude, atsitraukusia figūra.
Termino „Atveriamasis matas“ jis nenaudojo, kadangi matą galima skelbti ir kitu būdu. Pagrindinis indiškosios temos panaudojimo rezultatas – pato išvengimas.
Indiškasis uždavinys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Antrasis Henrio Lavdėjaus uždavinys. Jame, skirtingai nuo pirmojo Lavdėjaus uždavinio, pasitraukiančioji figūra per kritinį laukelį (d2) – bokštas, o užstojančioji kritiniame laukelyje – rikis. Juodųjų išsigelbėjimo viltis: patiems po 1…g4 ėjimo užsipatuoti. Baltiesiems būtinai reikia tai sutrukdyti. Padaryti jie galėtų, užstodami savo bokštą kita figūra (rikiu) ir taip pašalintų juodųjų rikio surišimą.
Vykdydami šį planą, jie pirmu ėjimu bokštu eina žemyn (tolina jį nuo juodųjų karaliaus) per rikio ir bokšto linijų susikirtimo d2 laukelį (kritinį) - 1.Bd1. Juodieji beturi tik vieną ėjimą – pėstininku 1…g4, bet jis atveria liniją baltųjų rikiui į kritinį laukelį - 2.Rd2.
Dabar bokštas, užstotas rikiu, (jo veikimas -apribotas) ir juodųjų rikis laukelyje d7 – nebesurištas, todėl turi pasitraukti nuo dengiamojo juodųjų karaliaus. Jam paėjus, baltieji atveria bokštą ir dvigubu šachu matuoja juodųjų karalių - 3.Ra5#.
Uždaviniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Šią temą šachmatų kompozitoriai naudoja, kurdami šachmatų uždavinius:tiesioginius, sutarto mato, atvirkščio mato, pasakiškus uždavinius su pasakiškosiomis figūromis ir šachmatų etiudus[15].
|
|||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
