Ignacy Pinkas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Ignacas Pinkas (lenk. Ignacy Pinkas; 1888 m. gruodžio 12 d. Jasło, Lenkija – 1935 m. spalio 3 d.) – lenkų dailininkas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Būdamas aštuoniolikos su šeima persikėlė į Krokuvą, kur išbandė įvairius darbus, tarp jų ir aktoriaus. Nuo vaikystės buvo gabus piešimui. 1907 m. nupiešė kunigo portretą, kurį pardavęs susimokėjo priėmimo mokestį į Krokuvos Meno akademiją, kur tapo laisvuoju klausytoju. Jo dėstytojais buvo Stanisław Dębicki ir Jacek Malczewski. Po trejų metų išvyko į Paryžių.

1912 m. įstojo į Šaulių sąjungą. 1914 m. prisidėjo prie Lenkų legionų. Visą tarnavimo kariuomenėje laikotarpį piešė, daugiausia vadų ir bendražygių portretus.

I. Pinkas kaip piešėjas ir dailininkas dalyvavo generolo L. Želigovskio žygyje į Vilnių. Sukūrė Vilniaus ir priemiesčių peizažų ciklą.

Nuo 1920 m. atsidėjo vien kūrybai, keliavo į Prahą, Varšuvą, Lvovą ir Vilnių, taip pat prie Baltijos jūros ir po Prancūziją.

1928 m. vėl atvykęs į Vilnių, susituokė su Marija Kazanowicz. Tada nutapė 10 paveikslų, vaizduojančių Vilniaus architektūros paminklus. Paveikslus padovanojo asmeniškai Juzefui Pilsudskiui, o 1929 m. išleido tų paveikslų spalvotų autolitografijų rinkinį. Kiekviena litografija signuota pieštuku, rinkinys išleistas 100 egzempliorių tiražu, visi rinkiniai buvo vardiniai.[1]

1935 m. spalio 3 d. mirė nuo džiovos.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Autolitografijos reprodukuotos knygoje Zahorski, W., 1991. Podania i legendy wileńskie. Gdansk.
  • Milewska, W., Zientara, M., 1999. Sztuka Legionów Polskich i jej twórcy, 1914–-1918. Wydawnictwo Arkady.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. „Vilniaus Aukcionas“. menorinka.lt. Suarchyvuota iš originalo 2016-04-26. Nuoroda tikrinta 2016-04-26.