Ifraniai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
al-Ifrayun‎ الإفرانيون
Ifranidai
Blank.png
742 – 790 Blank.png

Flag of

Vėliava

Location of
Tlemseno emyratas VIII a. viduryje
Sostinė Tlemsenas
Valdymo forma monarchija
Era Viduramžiai
 - Įkūrimas 742 m., 742
 - Nukariauja Idrisidai 790 m.
Valiuta Dinaras (moneta)

Ifraniai (ⴰⵢⵜ ⵢⴼⵔⵏ Ayt Yefren), dar žinomi arabišku terminu Banu Ifran (arab. بنو يفرن‎ = Banu Yifran) – berberų zenatų gentis gyvenusi vakarų Alžyre.

Iš šios genties kilusios dinastijos vadinamos Ifranidais (arab. الإفرانيون = Ifrayun). Jų atstovai valdė keletą valstybių dab. Alžyro ir Maroko teritorijose.

Raida[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ifranių pavadinimas kildinamas iš berberiško žodžio ifri ar afri, reiškiančio urvą. Kitos teorijos kildina jų pavadinimą iš senovės berberų dievo Ifru, arba iš Ifrano vietovės dab. Libijoje, iš kur jie galėtų būti kilę[1]. Dalis tyrėjų mano, kad senovės romėnų vietovardis Ifrikija (taikytas dab. Tuniso teritorijai), iš kurio kilo terminas Afrika, yra kilęs būtent iš šios genties pavadinimo[2].

Pasak XIV a. arabų istoriko Ibn Chaldūno, ifraniai priklausė berberų zenatų gentinei sąjungai, kaip ir magravai, džeravai bei kiti. Visi jie buvo kildinami iš berberų karaliaus Madghiso[3], kuris III a. pr. m. e. valdė Oreso kalnų regioną dabartiniame šiaurės rytų Ažyre[4].

Vėlesniais laikais ifraniai minimi dab. Alžyro teritorijoje, kalnuotose teritorijose, kur jie aktyviai priešinosi išorinėms jėgoms: vandalams, Bizantijai. VI a. šaltiniai mini karus su šia gentimi[5].

Nusilpus Omejadų kalifatui ifraniai tapo autonomiški. Ilgainiui jie atsimetė nuo sunizmo ir VIII a. persimetė į charidžitų tikėjimą. Išpažino specifinę atmainą – sufrizmą. VIII a. viduryje prasidėjus Berberų sukilimui ir susilpnėjus kalifato valdžiai, 742 m. vienas ifranių lyderių Abu Qorra įsitvirtino Tlemseno mieste, kur sukūrė pirmąją Ifranidų valstybę – Tlemseno emyratą. Ifranidų sostine tapo Tlemseno miestas (romėnų Pomarija). Ji laikoma pirmąja islamo istorijoje valstybe, atskilusia nuo Kalifato. Panašiu metu šalia susikūrė ir kitos religinėmis sektomis paremtos berberų valstybės: Rustamidai Uarsenio kalnuose, Midraridai Sidžilmasoje, Idrisidai Rifo kalnyne ir pan. Ši teritorija šiaurės vakarų Alžyre tapo jų pagrindine teritorija.

Idrisidai ir Suleimanidai IX a.

Tačiau po Abu Qorra mirties 790 m. Ifranidai nesugebėjo išlakyti valdžios Tlemsene, ir jų teritorijas užėmė gerokai galingesni Idrisidai iš Maroko. Visas savo valdas aplink Tlemseną ir Alžyro pajūryje jie patikėjo savo vietininkams Suleimanidams[6] Nors ifraniai nebeteko savo valstybės, jie buvo svarbi politinė jėga Alžyro, Tuniso ir Maroko istorijoje iki pat XII a. X a. jie tapo pagrindiniais augančio Fatimidų kalifato priešininkais. Ifranių lyderis Abu Jazidas vadovavo sukilimui prieš Fatimidus Tunise ir 945 m. puolė Kairuaną. Kitas lyderis Jala ibn Muhamadas sugebėjo trumpam įsitvirtinti šiaurės vakarų Alžyre, paimti Orano uostą ir pradėti statyti sostinę Ifgane.

954 m. šią jų valstybę sunaikino Fatimidai, dėl ko ifraniai buvo išvyti į dykumas. Dalis jų mgravo į Kodobos Kalifatą, kur įkūrė Rondos taifą]. Kiti migravo į dabartinį Maroką ir įsitvirtino Berghuatų kontroliuojamuose teritorijose (Tamesnoje). Svarbiausi jų galios centra buvo Tadloje ir Salėje. Iš čia Ifranidai konkuravo su kita berberų gentimi – magravais. Pastarieji buvo įsitvirtinę Feso mieste.

Kuomet magravų valdovas Ziri ibn Atija išvyko į Kordobą sudaryti sąjungos su Omejadų kalifu Al-Mansuru ir paprašyti globos, jo priešai Ifranidai, vadovaujami Jadu, pasinaudojo situacija ir paėmė Fesą. Sugrįžęs Magravų valdovas susigrąžino valdžią ir žiauriai nubaudė sukilėlius[7].

Dar kartą Ifranidai pabandė paimti Fesą 1033 m., vadovaujami Tamim ibn Ziri. Užėmę miestą jie išžudė didelę dalį jo žydų. Magravai miestą susigrąžino apie 1040 m. Tuo metu į pietus nuo Ifranidų kontroliuojamų teritorijų augo dvasine sekta paremta Almoravidų galia. 1070 m. ifranidų ir magravų teritorijos atiteko Almoravidų dinastijai.

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Alžyras-orn.png
Alžyro istorija
Senovės Libija
Šiaurės Afrikos priešistorė
Finikiečių kolonijos, Garamantai
Mauritanija, Numidija
Romos imperija (Mauritanija)
Vandalų karalystė
Bizantijos imperija (Afrika)
Omejadų kalifatas
Idrisidai, Ifranidai, Rustamidai, Aglabidai
Fatimidų kalifatas
Magravai, Ziridai, Hamadidai
Almochadai
Marinidai, Zijanidai, Hafsidai
Osmanų imperija (Alžyras)
Prancūzijos Alžyras
Alžyro Respublika
  1. A History of the Maghrib in the Islamic Period, edited by Jamil M. Abun-Nasr, p43
  2. Ivan Van Sertima. 1992. Golden Age of the Moor. Transaction Publishers.
  3. Ibn Khaldun and Yassine Bouharrou, History of the Berbers
  4. Mercier, Ernest (1999-01-01). Histoire de l’Afrique Septentrionale (Berbérie) Depuis les Temps les Plus Reculés Jusqu'à la Conquête Française (1830) (in French). Adegi Graphics LLC.
  5. The Golden Age of the Moor, Ivan van Sertima
  6. Meynier, Gilbert (2010). „De l’ouverture islamo-arabe au repli (698–1518)“. L’Algérie, cœur du Maghreb classique (in French). Paris: La Découverte. p. 28.
  7. Golvin, Lucien. 1957. Le Magrib central à l'époque des Zirides: recherches d’archéologie et d’histoire. Arts et métiers graphiques