Pereiti prie turinio

Gvachibai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Guachibai)
Gvachibai
Gvachibų šamanas groja siku (jiwabürü)
Gvachibų šamanas groja siku (jiwabürü)
Gyventojų skaičius 31–37 tūkst.
Populiacija šalyse Kolumbijos vėliava Kolumbija: 23 tūkst.[1]
Venesuelos vėliava Venesuela: 14,7 tūkst.[2]
Kalba (-os) gvachibų, ispanų
Religijos prigimtinė tikyba, krikščionybė (katalikybė, protestantizmas)
Giminingos etninės grupės ačagvai, gvajupiai, tegvai, tunebai ir kt.

Gvachibai (isp. guahibo, guajibo, t. p. sikuani, jivi, sav. Wayapopihíwi) – indėnų tauta, gyvenanti Orinoko lygumose (Ljanose) rytų Kolumbijoje (Vičados, Metos, Araukos, Gvavjarės, Gvainijos dep.) ir vakarų Venesueloje (Amazonės, Bolivaro, Apūrės valst.). Gvachibų kalba su keletu smulkesnių kalbų jungiama į gvachibų šeimą. Taip pat kalba ispaniškai. Dalis išlaikę prigimtinę tikybą, kiti – katalikai, protestantai.

Tradiciškai vertėsi klajokline medžiokle ir rankiojimu, kai kurie – daržovių auginimu. Europietiškos kilmės gyventojams užimant Ljanosų savanas, dalis gvachibų laikinai (liūčių metu) ar visiškai perėjo prie kaplinės-lydiminės žemdirbystės (augina saldžiuosius ir karčiuosius manijokus, ananasus, moliūgus, pupeles, bananus, vietomis ryžius), pasitraukė tolyn į pietus, į miškus. Sėslieji gvachibai klajojančius tautiečius vadina matasinipiais-chiviais („savanos žmonėmis“) arba sikuaniais („laukiniais“). Dalis dirba samdomus darbus. Pagrindinis amatas – pynimas (taip pat ir pardavimui).

Būstas – pastogė arba trobelė su skliautiniu arba dvišlaičiu stogu iš žolės ir lapų, besileidžiančiu iki pat žemės. Dabar sėslieji gvachibai gyvena stačiakampio plano namuose su dvišlaičiais, nuožambiais į skersagalį stogais iš palmių lapų. Apranga kreolinė.

Šeima didžioji, patrilokalinė, pasitaiko poligamija, būdinga ikisantuokinė lytinė laisvė. Kultūrinių augalų auginimui šeimos buriasi į būrius iki 100 žmonių – jiems vadovauja seniūnas bei šamanas. Išlikusi tradicinė mitologija, apeigos, kurioms naudojami narkotiniai milteliai yopo (klajoklinis karolmedis).[3]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Arango Ochoa Raúl y Enrique Sánchez Gutiérrez (2004) Los Pueblos indígenas de Colombia en el umbral del nuevo milenio: 71, 369. Bogotá: DNP.
  2. Censo de comunidades indígenas de Venezuela 2001; XIII Censo de población y vivienda.
  3. Гуахибо,Энциклопедия «Народы и религии мира». Москва: Большая Российская Энциклопедия, 1999.