Grodziskas (Geldapė)

Grodziskas lenk. Grodzisko
Grodziskas 54°11′57″ š. pl. 22°01′20″ r. ilg.
Laiko juosta: (UTC+1) ------ vasaros: (UTC+2)
Valstybė	Lenkija
Vaivadija	Varmijos Mozūrų vaivadija
Apskritis	Geldapės apskritis
Valsčius	Benkaimio valsčius
Gyventojų (2010)	197

Grodziskas (lenk. Grodzisko; 1925–1938 m. – vok. Schloßberg, 1938–1945 m. – vok. Heidenberg) – kaimas Lenkijos šiaurės rytuose, Varmijos Mozūrų vaivadijos Geldapės apskrities Benkaimio valsčiuje. Šaltyšijos centras, 197 gyventojai (2010 m.).

Aprašymas

Kaimas išsidėstęs Varmijos Vozūrų vaivadijos šiaurės rytuose, 19 km ryčiau nuo anksčiau buvusio apskrities centro Unguros (lenk. Węgorzewo) ir 22 km pietvakariau dabartinio apskrities centro Geldapės. Pasiekiamas vaivadijos keliu Nr. Dambruvka Polska (lenk. Dąbrówka Polska) gyvenvietėje pasukus į pietus link Jakunuvkos (lenk. Jakunówko). Geležinkelio prieigos nėra.

Vokiečių istoriografijoje žinomas nuo 1566 m. kaip Heidenberg (liet. Šilų Kalnas); nuo 1785 m. Grodzisken, vėliau Grodzisko (liet. Piliakalnis); 1925–1938 m. Schloßberg (liet. Pilies Kalnas); 1938–1945 m. vėl Heidenberg. Pokaryje įgavo dabartinį vietovardį.

Didžiojo maro metu (1709–1710 m.) daug gyventojų išmirė. 1874 m. Grodziskas tapo to paties pavadinimo valsčiaus centru, iki 1945 m. priklausiusiai Unguros apskričiai. 1910 m. surašymo duomenimis kaime gyveno 450 žmonės, 1933 m. suskaičiuoti 566 gyventojai. Prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo likę 540 gyv. 1938 m. į sudėtį buvo įjungtas gretimas Gasėvų (dab. lenk. Gąsewo) kaimas. 1975–1998 m. kartu su visu Benkaimio valsčiumi administraciškai priklausė Suvalkų vaivadijai, vėliau gražinta į Varmijos Mozūrų vaivadijos sudėtį, 1999–2001 m. įėjo į Lėciaus apskritį. Iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos tikintieji evangelikai liuteronai priskirti Kučių parapijai, o katalikai – bažnyčiai Unguroje. Pokaryje evangelikai liuteronai priklausė Unguros bažnyčiai. Katalikai meldžiasi kaimo Kristaus Karaliaus koplyčioje, aptarnaujamoje Benkaimio parapijinės bažnyčios.

Piliakalnis

Kaimo pietuose, prie kelio į Kučiu matosi iškilusi 207 m aukščio kalva. Istorikų nuomone – tai jotvingių piliakalnis. Plane artimas apskritimui, apjuostas vandens grioviu. Pelkėtos apylinkės, netoliese išdžiūvęs Gasėvų ežeras. Piliakalnis užima apie 2 ha ploto, priskiriamas geležies amžiaus–viduramžių laikotarpiui. Šiaurinėje dalyje išliko akmeninių–gruntinių pylimų ir įvažiavimo liekanos. Šlaitai aukšti ir statūs, kiek nuožulnesnė pietinė pusė, papildomai apsaugota trimis pylimais. Viršutinės aikštelės centre išlikęs tvenkinys, apie kurį sukurta vietinė legenda.