Gojaus šv. Mikalojaus Stebukladario sentikių cerkvė
54°25′08″š. pl. 25°19′18″r. ilg. / 54.418767°š. pl. 25.321572°r. ilg.
 | |
|---|---|
,_cerkv%C4%97.JPG)
| |
| Rusiškas pavadinimas | Церковь Св. Николая Чудотворца |
| Savivaldybė | Šalčininkų rajonas |
| Gyvenvietė | Gojus (Jašiūnai) |
| Adresas | Sentikių g. 10 |
| Statybinė medžiaga | medis |
| Pastatyta | 1937 m. |
,_kry%C5%BEius.JPG)
Gojaus Šv. Nikolajaus Stebukladario cerkvė – rusų stačiatikių (sentikių) maldos namai Šalčininkų rajone, Jašiūnų seniūnijoje, Gojaus kaime, apie 2 km į pietus nuo Jašiūnų, 1,5 km į pietvakarius nuo kelio A15 Vilnius–Lyda . Priklauso Gojaus sentikių religinei bendruomenei. Šiuo metu bendruomenę sudaro apie 60 narių. Bendruomenei pirmininkauja Piotr Griaznov, jam talkina Antonina Jankovskaja.
2014 m. liepos 12 d. buvo švenčiamos sentikių bendruomenės įkūrimo Gojaus kaime 300–osios metinės. Šia proga baigėsi 2012 m. inicijuotas šventovės remonto projektas, taip pat pašventintas kiemelyje paminklas–kryžius, įamžinantis pirmųjų Gojaus sentikių atminimą.[1] [2]
Vietos kapinėse palaidoti ir katalikai, ir stačiatikiai, ir sentikiai. Taip pat čia yra sovietų karių, žuvusių nukritus lėktuvui Antrojo pasaulinio karo metais.
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Manoma, jog Gojaus sentikiai įsikūrė dvarininkų Balinskių žemėse. Ankstyvoji bendruomenės istorija beveik nėra žinoma. Ji XIX ir XX a. turėjo glaudžių ryšių su Daniliškių sentikių bendruomene, kuri yra seniausia Vilniaus krašte, susikūrusi XVIII a. Istoriniai dokumentai taip pat liudija, kad sentikiai jau XVII a. pabaigoje ir XVIII a. pradžioje kėlėsi iš Rusijos Toropeco ir Smolensko valsčių į dabartinės Lietuvos pietryčius.
1920 m. pabaigoje Gojaus bendruomenėje buvo 368 nariai, gyvenę Gojaus (28 namai) ir aplinkiniuose kaimuose. 1937 m. buvo baigta statyti naujoji cerkvė. Iki jos buvo meldžiamasi senojoje. Senoji medinė maldykla stovėjusi netoli tos vietos, kur stovi dabartinė.
Pokario metais bendruomenę sudarė apie 350 narių, 1950–1980 m. šis skaičius mažėjo. Kolektyvizacija lėmė, kad gyventojai kėlėsi į miestus, dalis iš jų persikėlė į Šalčininkus ir Vilnių.
