Girelės sentikių cerkvė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Koordinatės: 55°25′58.21″ š. pl. 24°52′54.15″ r. ilg. / 55.4328361°š. pl. 24.8817083°r. ilg. / 55.4328361; 24.8817083

Orthodox.png
Girelės sentikių cerkvė
Girelė (Kavarskas), cerkvė.JPG
Savivaldybė Anykščių rajonas
Gyvenvietė Girelė
Statybinė medžiaga medis
Pastatyta ~1919 m.

Girelės sentikių cerkvė – neveikiantys sentikių maldos namai Girelės kaime, už 2,5 km į vakarus nuo Kavarsko. Tai viena iš dviejų Anykščių rajone išlikusių medinių cerkvių – antroji yra Paežerių Švč. Dievo Motinos Dangun ėmimo cerkvė prie Viešintų. Pasiekiama pasukus iš kelio  1231  KavarskasBudriaiŠoveniai  į pietus, toliau apie 1 km pagrindine gyvenvietės gatve. Ji yra medinė, suręsta iš sienojų ir apkalta kelių krypčių lentomis.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Girelėje stūksanti cerkvė – carinio laikotarpio statinys, viena pirmųjų Lietuvos sentikių cerkvių. Ilgą laiką ir sovietmečiu, ir atkūrus Lietuvoje nepriklausomybę, pirmąja Lietuvos sentikių cerkve buvo laikyta Girelės kaime pastatyta maldykla. Tačiau 1997–aisiais Petro Blaževičiaus išleistoje knygelėje apie sentikius surinkti ir pateikti įrodymai apie pirmosios cerkvės vietą Rokiškio rajone, Sartų ežero pusiasalyje, kur buvo rusiškų kaimų. Pagrindinis šaltinis, kuriuo rėmėsi autorius, – Degučių metraštis. Jo kopija yra Mokslų akademijoje, o originalas – Peterburge, taip pat I. Prozorovo „Sentikystės istorija“. Įvairiuose šaltiniuose pasitaikydavo abejonių apie tai, jog pirmoji maldykla galėjo būti ne Anykščių, o vis dėlto Rokiškio rajone.[1] Tikėtina, kad dėl vietovardžių panašumų tyrinėtojai galėjo klaidingai interpretuoti ir „vienos seniausių cerkvių“ titulą priskirti Anykščių rajone esantiems Girelės sentikių maldos namams.[2]

Šaltiniuose nurodoma, kad Girelės kaime prie Kavarsko esanti medinė Švč. Dievo Motinos Užtarėjos cerkvė statyta apie 1919 m.[3] XX a. pradžioje Girelės sentikių parapijai priklausė apie 400–500 tikinčiųjų, 1937 m. – 689 tikintieji. Sovietmečiu tikinčiųjų skaičius mažėjo, žmonės kraustėsi į miestus. Apie 19801985 m. nuolatinės pamaldos Girelės cerkvėje nutrūko, vėliau pamaldos vyko nereguliariai. 1990 m. Girelės kaime gyveno tik dvi sentikių šeimos, dauguma tikinčiųjų pamaldas lankė Ukmergės sentikių bendruomenėje. Sentikiai Girelėje dažniausiai susiburia per Sekmines, nes yra veikiančios XVIII–XIX a. senosios kaimo kapinės. Iki šiol čia laidojami rusų tautybės žmonės.

2015 m. apleistas Girelės cerkvės pastatas tapo Lietuvos sentikių religinės bendruomenės nuosavybe.

2019 m. spalio 13 d. cerkvėje vyko šventinės pamaldos 100 metų jubiliejaus proga.[4]

Architektūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Statinio pagrindinis fasadas su varpinės bokštu panašus į katalikų bažnyčių. Be varpinės bokšto, virš dvišlaičio stogo kraigo iškilęs ir žemesnis bokštelis. Sienos (išskyrus pagrindinio fasado) skaidomos vertikaliomis sąvaržomis, stogas dengtas skarda. Cerkvės planas stačiakampis, su vėliau pristatytu karkasiniu prieangiu. Plane skersine siena buvo atskirtas priesienis su dvejomis durimis – vyrams ir moterims. Pagrindinis fasadas su dvitarpsniu bokštu, tęsiančiu trikampio frontono plokštumą; apatinis bokšto tarpsnis kvadrato formos, viršutinis – aštuonkampis, dengtas kupolu su smailėjančia viršūne. Pagrindinio fasado durys ir langai su segmentinėmis sąramomis, o šoninių fasadų – stačiakampiai. Galinis rytų fasadas aklinas, su stačiakampiu langeliu trikampio frontono skyde. Virš kraigo kyla grakščių proporcijų aštuonkampis bokštelis su aguoniškuoju šalmu. Dekoro elementų beveik nėra – matyti tik siauros vėjalenčių lentelės, drožinėtos nesudėtingu geometriniu ornamentu. Cerkvės pagrindiniam fasadui santūraus puošnumo teikia įvairių krypčių lentelių apkala; bokštą pagyvina viršutinės lenkto kontūro prikaltės.

Viduje salę dengia medinis cilindrinis skliautas. Prie galinės rytų sienos įvairiame aukštyje pritvirtintos lentynos – ant jų būdavo dedamos ikonos.

Galerija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]