Gavėnia

Per Gavėnią uždengiamas kryžius

Gavėnia – intensyvesnio krikščionių pasninko, maldos, atgailos ir gerų darbų laikotarpis prieš Velykas skirtas Kristaus kančioms ir mirčiai už žmonių nuodėmes prisiminti.

Gavėnia prasideda Pelenų diena. Visais metų penktadieniais tikintieji susilaiko nuo mėsiškų valgių, o gavėnios metu stengiasi maitintis paprasčiau, kad sutaupytus už maistą pinigus galima būtų paaukoti stokojantiems, taip pat stengiamasi vengti didesnių pasilinksminimų. Katalikų Bažnyčioje Gavėnios metu griežtai pasninkaujama dvi dienas: Pelenų dieną ir Didįjį penktadienį, kuomet ne tik susilaikoma nuo mėsos, bet ir valgoma kartą per dieną, o kitus du kartus tik užkandama. Stačiatikių gavėnia trunka 7 savaites; katalikų iki XX a. pr. trukdavo 40 dienų. Tai apėmė laikotarpį nuo sekmadienio po Pelenų dienos iki Didžiojo ketvirtadienio. Gavėnios pradžioje būdavo išrenkami katechumenai, kuriuos vėliau krikštydavo Velyknakčio apeigų metu. Nuo XX a. pr. katalikų bažnytinės teisės kodeksu (1914 m.) ir Vatikano II susirinkimo nutarimais gavėnios pasninko dienų skaičius sumažintas; tikintiesiems, neatleistiems nuo pasninkavimo, nurodoma pasninkauti penktadieniais.

Yra manančių, kad gavėnios ištakos – ikikrikščioniškos religijos: ši apeiga susijusi mirštančio ir iš numirusių prisikeliančio dievo (Ozyrio Egipte, Adonio Finikijoje, Ačio Mažojoje Azijoje, Dioniso Graikijoje) prisikėlimu. Prieš šią šventę būdavo pasninkaujama, atliekamos įvairios apeigos, raudojama, plakamasi, būdavo daiginamos žolės. Šiais veiksmais reikštas liūdesys dėl Dievo mirties, pastangos užsitikrinti gausų derlių.

Gavėnia minima Nikėjos visuotiniame bažnyčios susirinkime (325 m.). Vakarų krikščionių bažnyčiose įsigalėjo nuo VII a.

Lietuvoje gavėnia plito su krikščionybe. Su šiuo laikotarpiu susiję įvairūs lietuvių liaudies papročiai.