Videvutis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Videvučio vėliava, vaizduojanti prūsų dievų trejybę Pikuolį, Perkūną ir Patrimpą.

Videvutis (Vaidevutis, Vydevutis, Viduutus, Widewuto) – legendinis Prūsijos karalius ir įkūrėjas.

Jis minimas Erazmo Stelos veikale „Apie Prūsijos senovę“ (1518 m.). Rašoma, kad jis buvęs alanų kilmės ir išmokęs prūsus žemdirbystės, amatų, įkūręs ir išplėtęs valstybę. Jis turėjęs keturis sūnus – Litvą, Pamedį, Galingą ir Natangijų, kurie įkūrę atitinkamai Lietuvą, Pamedę, Galindą ir Notangą.

Simono Grunau „Prūsijos kronikoje“ (apie 1510–1526 m.) rašoma, kad Videvutis su broliu Proteniu buvo skandinavai, atsikraustę į Prūsiją iš Gotlando salos, nes ją užėmė gotai. Videvutis išrinktas prūsų karaliumi, o Protenis – krivių krivaičiu. Jie įkūrę Rikojoto šventyklą, pastatę pilis. Grunau rašo, kad Videvutis turėjo ne 4, o 12 sūnų, pagal kuriuos vėliau pavadintos prūsų žemės: Kulmo, Sembos, Varmijos, Pamedės, Galindos, Notangos, Skalvos, Lietuvos.

Pasak istoriko Videvutis ir Protenis 500-aisiais metais susidegino.[1]

Kazimiero Būgos nuomone vardas videvutis yra ne tikrinis, o bendrinis, kilęs iš prūsų kalbos žodžio videvis („žinąs“).[2]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Norbertas Vėlius (2001). Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. T. II. XVI a. p. 105.
  2. „Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai“ I t. Norbertas Vėlius, Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996. T.2: 20-24 psl.