Gabriele D'Annunzio
| Gabriele D'Annunzio | |
|---|---|
.png)
| |
| Gabrielė D’Anuncijus | |
| Gimimo vardas | Gabriele D'Annunzio |
| Gimė | 1863 m. kovo 12 d. Peskara, Italija |
| Mirė | 1938 m. kovo 1 d. (74 metai) Gardone Rivera, Italija |
| Palaidotas (-a) | Vittoriale degli italiani |
| Tautybė | italas |
| Sutuoktinis (-ė) | Maria Hardouin (nuo 1883 m.) |
| Veikla | poetas, rašytojas, politinis veikėjas, generolas |
| Sritis | dekadentizmas, nacionalizmas |
| Alma mater | Romos universitetas |
| Žymūs apdovanojimai | |
|
| |
 Vikiteka |
Gabriele D'Annunzio |
| Parašas | |
| |
Gabrielė D’Anuncijus (Gabriele D’Annunzio, 1863 m. kovo 12 d. – 1938 m. kovo 1 d.) – Italijos poetas, rašytojas, dramaturgas, generolas, žurnalistas, politinis veikėjas. Vienas iškiliausių XX a. pr. italų kūrėjų, dar vadintas Il Vate („Poetu“) bei Il Profeta („Pranašu“).
Gimė turtingo Peskaros žemvaldžio šeimoje. Baigė Romos universitetą. Eiles pradėjo publikuoti būdamas šešiolikos (Primo vere, 1879 m.). Plačiau D’Anuncijaus kūryba atskleista 1882 m. rinktinėje Canto novo („Nauja giesmė“) ir 1889 m. autobiografiniame romane Il piacere („Geismų kūdikis“, 1889 m.). Didžiausio populiarumo sulaukė parašęs romanus Il trionfo della morte („Mirties triumfas“, 1894 m.) ir Le vergini delle rocce („Uolų mergelės“, 1896 m.), kuriuose pagrindiniai vaidmenys tenka siautulingiems, amoraliems nyčiškiems veikėjams. Žymiausias to laikmečio D’Anuncijaus poetinis veikalas – rinktinė Laudi del cielo del mare della terra e degli eroi („Šlovinu dangų, jūrą, žemę ir didvyrius“, 1899 m.). Ypač kritikų vertinamas 1904 m. kūrinys Alcyone, kuriame poetas atkuria Toskanos vasaros kvapus, garsus, skonius ir potyrius. Taip pat rašė pjeses (dalį jų skyrė aktorei Eleonorai Duzė, su kuria turėjo romaną).[1]
Gabrielė D’Anuncijus gyveno ekstravagantiškai, ir 1910 m. prasiskolinęs pasitraukė į Prancūziją. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, uoliai ragino Italiją stoti į karą, o tam įvykus, pats veržėsi į kariuomenę. Jis pateko į oro laivyną, mūšyje neteko akies. Pasižymėjo drąsiais, nutrūktgalviškais poelgiais („Skrydis virš Vienos“ 1918 m., kai išbarstė propagandinius atsišaukimus). 1919 m., su apie 300 bendraminčių, protestuodamas prieš Versalio sutarties nutarimus, užėmė Fiumės (Rijekos) miestą, kurį ketinta perleisti Jugoslavijai. D’Anuncijus faktiškai iki 1920 m. gruodžio valdė miestą kaip diktatorius (dučė). Italijos laivynui užėmus miestą, pasitraukė prie Gardos ežero, kur atsidėjo rašymui.[1]
Gabrielė D’Anuncijus palaikė fašizmą, kartais įvardijamas kaip itališkojo fašizmo pradininkas, ideologas.[2] Benito Musolinio apdovanotas, bet didelės politinės įtakos jo laikais nebeturėjo. 1924 m. suteiktas Montenevozo princo titulas. D’Anuncijui mirus, Gardone Riveroje įrengtas didelis mauzoliejus, tapęs svarbiu italų nacionalizmo paminklu.[1]
Į lietuvių kalbą išversti romanai „Geismų kūdikis“ (Il piacere, 1997 m.), „Nekaltasis“ (L’innocente, 2011 m.), keletas novelių ir eilėraščių.[3]
Taip pat skaitykite[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ 1,0 1,1 1,2 Gabriele D’Annunzio. Encyclopædia Britannica Online. – www.britannica.com.
- ↑ Ledeen, Michael Arthur (2001). „Preface“. D’Annunzio: the First Duce (2, illustrated ed.). Transaction Publishers.
- ↑ Dainius Būrė. Italijos literatūra. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VIII (Imhof-Junusas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005