Dučė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Propagandinis Musolinio plakatas su pilnu dučės titulu

Dučė (it. duce 'vadovas'; iš lot. dux) – Nacionalinės fašistų partijos vadovo Benito Musolinio titulas, kilęs iš lot. dux 'duksas'. Italijos fašistai Musolinį vadino fašistų judėjimo Il Duce ('vadas'), šis titulas tapo sutrumpintu diktatoriaus titulo Sua Eccellenza Benito Mussolini, Capo del Governo, Duce del Fascismo e Fondatore dell'Impero ('Jo Ekscelencija Benitas Musolinis, Vyriausybės galva, Fašizmo dučė ir Imperijos įkūrėjas') pavadinimu. Titulas įsteigtas 1925 m., tik priedas „Imperijos įkūrėjas“ pridėtas 1936 m. Vienintelis šio titulo turėtojas nuo 1925 m. gruodžio 24 d. iki 1943 m. liepos 25 d. buvo B. Musolinis. Titulą suteikė Didžioji fašizmo taryba. 1943 m. rugsėjį B. Musolinis ėmė save vadinti it. Duce della Repubblica Sociale Italiana ('Italijos Socialinė Respublika') duče.[1]

Dučė titulas tapo pavyzdžiu, pagal kurį save ėmė tituluoti kitų fašistinių judėjimų lyderiai, pvz., A. Hitlerio Führer.

Titulo istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Titulas it. duze buvo naudotas kai kuriose publikacijose, gyrusiose Džiuzepę Garibaldį 1860 m., Italijos suvienijimo metu. Pats Garibaldis šio titulo oficialiai nenaudojo.[2]

Titulą it. Duce Supremo ('Aukščiausiasis vadas') 1915 m. formaliai naudojo Italijos karalius Viktoras Emanuelis III, taip apibūdindamas save kaip vyriausiąjį ginkluotųjų pajėgų vadą.

Titulą naudojo Gabrielis d'Anuncijas (Gabriele d'Annunzio), pasiskelbęs nepripažintos valstybės Itališkosios Karnaro regentystės duče.

Žinomiausias dučė buvo fašistų diktatorius B. Musolinis. Titulas Il Duce ėmė asocijuotis su itališkuoju fašizmu, kitomis prasmėmis faktiškai nebenaudojamas. Dėl dabartinių antifašistinių nuostatų italų kalboje vadus, vadovus vadina kitokiais žodžiais, dažnai naudojamas skolinys angl. leader. Dabar terminas dučė yra Benito Mussolini antonomazija.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Quartermaine, L. (2000). Mussolini's Last Republic: Propaganda and Politics in the Italian Social Republic. p. 21
  2. Lucy Riall, "Garibaldi, Invention of a Hero", London, 2007, Ch. 9