Frankonijos tarmės

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Frankonijos tarmės – bendras terminas, kurį tradiciškai kalbininkai vartoja apibūdinti kai kurioms vakarų germanų kalboms. Kai kuriomis Frankonijos tarmėmis kalbama toje geografinėje vietovėje, kurioje ankstyvaisiais viduramžiais buvo istorinė Frankų valstybė. Kalbiniu požiūriu, Frankonijos tarmės neturi tipologinių bruožų, kurie būtų būdingi joms visoms. Daugumos atmainų, sugrupuotų pagal „Frankonijos tarmių“ terminą, istorinis kalbotyros ryšys su frankų kalba, kuria kalbėjo frankai, yra neaiškus.[1]

Frankonijos tarmės toliau yra skirstomos pagal vokiečių aukštaičių priebalsių kaitą. Žemutinės Frankonijos tarmės (įskaitant olandų ir afrikanų) nebuvo jos paveiktos. Tuo tarpu, Vidurio Frankonijos tarmės (įskaitant liuksemburgiečių kalbą) – buvo.[2]

Tiek terminas „Frankonijos tarmės“, tiek tolimesni šio termino apibrėžimai yra vartojami tik kalbininkų. Šio termino kaip endonimo nenaudoja nė vienas Frankonijos tarmių grupės kalbantysis, išskyrus rytų Frankonijos tarmę, kurią ja kalbantieji vadina Fränkisch. Tai lėmė, kad šia tarme kalbama Frankonijoje.

Terminologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Terminą „Frankonijos tarmės“ (vok. aukšt. Fränkisch) kaip šiuolaikinę kalbinę kategoriją sugalvojo vokiečių kalbininkas Vilhelmas Braunis (1850–1926 m.), vartojęs jį kaip terminą istoriniams vakarų germanų tekstams, kurių jis negalėjo lengvai priskirti vokiečių žemaičių, alemanų arba bavarų tarmėms, apibūdinti.[1] Jis suskirstė šias tarmes į žemutinę, vidurio ir aukštutinę Frankonijos tarmes (Nieder-, Mittel- ir Oberfränkisch).[3][1]

Ankstyvosiose germanų kalbų filologijos stadijose tarmių grupes pavadinant genčių, gyvenusių didžiojo tautų kraustymosi metu, vardais praktika neapsiribojo ties Vokietija: XIX a. olandų kalbininkai Nyderlanduose ir Belgijoje vartojamas germanų kalbos atmainas tradiciškai skirstė į fryzų, saksų ir frankų. Abiem atvejais buvo manoma, kad istorinių protėvių tarmių kalbinės ribos artimai atspindėjo gentines Frankų valstybės kunigaikštystes ankstyvųjų viduramžių pradžioje.

Galima rasti ir ankstesnį „Frankonijos“ kaip kalbinės kategorijos terminą. Pavyzdžiui, olandų kalbininkas Janas van Vlytas (1622–1666 m.) vartojo terminus Francica arba Francks. Pasak J. van Vlyto, terminas Francks yra kilęs iš senovės germanų tarmės.[4]

Apibrėžimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kaip ir sako pats terminas, Frankonijos tarmės yra ne atskira kalba, o tarmių grupė.[5]

Frankonijos tarmės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Žemutinės Frankonijos tarmės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Žemutinės Frankonijos tarmė.

Žemutinės Frankonijos tarmės yra kalbinė kategorija, naudojama daugeliui istorinių ir šiuolaikinių vakarų germanų atmainų, glaudžiai susijusių su olandų kalba, įskaitant ir ją, klasifikuoti. Dauguma tarmių ir kalbų šioje kategorijoje yra kalbama Nyderlanduose, šiaurės Belgijoje (Flandrijoje), Prancūzijos Šiaurės departamente, vakarų Vokietijoje (Žemutiniame Reine), taip pat Suriname, Pietų Afrikoje ir Namibijoje.[6] Pereinamojoje zonoje tarp žemutinės Frankonijos ir vidurio Frankonijos tarmių kalbama vadinamosiomis Maso-Reino tarmėmis, kuriomis kalbama pietų Nyderlandų Limburgo provincijoje ir Vokietijos Reino žemupio regione.[7]

Vidurio Frankonijos tarmės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Vidurio Frankonijos tarmės.

Vidurio Frankonijos tarmėmis kalbama Vokietijos Šiaurės Reino-Vestfalijos pietvakarinėje dalyje, didžiojoje Reino krašto-Pfalco dalyje, Saro krašte, besiribojančiame Prancūzijos Mozelio departamente ir Liuksemburge, taip pat šia tarme kalba Transilvanijos saksai, gyvenantys Rumunijoje.

Reino Frankonijos tarmės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Reino Frankonijos tarmės.

Reino Frankonijos tarmėmis kalbama Vokietijos Reino krašto-Pfalco žemėje, Saro krašte, šiaurinėje Badeno-Viurtembergo dalyje, pietinėje Heseno dalyje, šiaurės Bavarijoje, besiribojančiame Prancūzijos Mozelio departamente, taip pat šia tarme kalba Pensilvanijos vokiečiai, gyvenantys Šiaurės Amerikoje.

Rytų Frankonijos tarmės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Rytų Frankonijos tarmė.

Rytų Frankonijos tarmės yra pereinamosios tarp centrinių vokiečių ir aukštutinių vokiečių aukštaičių tarmių.

Rytų Frankonijos tarmių atšaka yra viena iš labiausiai šnekamų tarmių Vokietijoje. Šiomis tarmėmis daugiausia kalbama Frankonijos regione. Frankoniją sudaro Bavarijos Aukštutinės, Vidurinės ir Žemutinės Frankonijos regionai, Pietų Tiuringijos regionas Tiuringijoje ir rytinės Heilbrono-Frankonijos regiono dalys Baden-Viurtemberge. Didžiausi miestai rytų Frankonijos tarmių geografinio paplitimo srityje yra Niurnbergas ir Viurcburgas.

Pietų Frankonijos tarmės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Pietų Frankonijos tarmė.

Pietų Frankonijos tarmėmis daugiausia kalbama šiaurinėje Badeno-Viurtembergo dalyje Vokietijoje, taip pat šiaurės rytinėje Elzaso regiono dalyje Prancūzijoje. Nors Badene-Viurtemberge šios tarmės laikomos vokiečių kalbos tarmėmis, Elzase jos laikomos Elzaso tarmėmis. Pietų Frankonijos tarmės Badeno regiono šnekamojoje kalboje yra vadinamos „badeniečių tarmėmis“, o ViurtembergeUnterländisch arba „švabų tarmėmis“ (dėl stiprios sostinės Štutgarto, kurioje yra kalbama švabų tarme, įtakos). Didžiausi miestai pietų Frankonijos tarmių geografinio paplitimo srityje yra Karlsrūhė ir Heilbronas.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,0 1,1 1,2 Klepsch, Alfred (2009-10-19). „Fränkische Dialekte“. Historisches Lexikon Bayerns (vokiečių k.). Nuoroda tikrinta 2022-08-12. 
  2. Harbert, Wayne Eugene (2007). The Germanic Languages. Cambridge Language Surveys. Cambridge / New York: Cambridge University Press. pp. 15–17. 
  3. Strong, Herbert Augustus; Meyer, Kuno (1886). Outlines of a History of the German language. London: Swan Sonnenschein, Le Bas & Lowrey. p. 68. 
  4. Dekker, Cornelis (1998). The origins of Old Germanic studies in the Low Countries. Studies in Intellectual History 92. Leiden: Brill. p. 245–248. 
  5. Green, D. H.; Siegmund, Frank (2003). The continental Saxons from the migration period to the tenth century: an ethnographic perspective. Studies in Historical Archaeoethnology 6. Suffolk: Center for Interdisciplinary Research on Social Stress / Woodbridge. p. 19. 
  6. Glück, H., ed. (2000). Metzler Lexikon Sprache. Stuttgart, Weimar. p. 472-473. 
  7. Welschen, Ad : Course Dutch Society and Culture, International School for Humanities and Social Studies ISHSS, Universiteit van Amsterdam 2000-2005.