Finmarkas
| Finmarkas Finnmark | |||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|
| |||||||
 | |||||||
| Valstybė |  Norvegija
| ||||||
| Administracinis centras | Vadsė | ||||||
| Savivaldybės | 19 | ||||||
| Gyventojų | 75 053[1] | ||||||
| Plotas | 45 762 km² | ||||||
| Tankumas | 1,64 žm./km² | ||||||
| ISO 3166-2 | NO-20 | ||||||
| Tinklalapis | www.ffk.no | ||||||
 Vikiteka |
FinmarkasVikiteka | ||||||
Finmarkas (norv. Finnmark – „Suomijos pasienis“) – Norvegijos apskritis (fylke) pačiuose šalies šiaurės rytuose, Laplandijos regiono dalis. Pagal plotą didžiausia, bet gyventojų skaičiumi mažiausia Norvegijos apskritis. Finmarkas ribojasi su Trumsu vakaruose, Laplandija (Suomija) pietuose, Murmansko sritimi (Rusija) rytuose, Norvegijos jūra šiaurės vakaruose, Barenco jūra šiaurėje ir šiaurės rytuose.
Apskritį norvegai anksčiau vadino Finmarkens amt ar Vardøhus amt, o nuo 2002 m. apskritis turi 2 oficialius pavadinimus: Finnmark norvegiškai ir Finnmárkku samių kalba.
Būdamas šiauriausioje Europos dalyje, kur Norvegija pasisuka į rytus, Finmarkas yra vieta kur rytai sutinka vakarus kultūriškai bei gamtiniu ir geografiniu atžvilgiu. Vardė, labiausiai į rytus nutolusi Finmarko savivaldybė, yra toliau į rytus nei Stambulas ar Sankt Peterburgas.
Nuo 2020 m. sausio 1 d. Finmarkas buvo sujungtas su Trumsu į Trumso ir Finmarko apskritį, bet 2023 m. vėl atskirta.
Geografija ir aplinka
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Finmarkas – šiauriausia ir ryčiausia bei didžiausia ir rečiausiai gyvenama Norvegijos apskritis (Svalbardas nelaikomas apskritimi).
Knivskjelodenas Nordkapo savivaldybėje (Mageriojos sala) yra šiauriausias Europos taškas, o Kinarodenas Nordkino pusiasalyje yra šiauriausias Europos žemyno taškas.
Apskrities pakrantę vagoja fiordai, kurie vadinami netikrais, nes juos sukūrė ne ledynai. Fjordų pakrantėse įsikūrusios didelės jūros paukščių kolonijos, pvz.: Hjelmsiojstauranas Mesėjuje ir Jesveirstapanas Nordkape. Ėksfjordjėkeleno ledyno, kurio plotas 45 km², viršuje yra aukščiausias Finmarko taškas. Ėksfjordjėkeleno ir Seilandsjėkeleno ledynai yra vakarinėje Finmarko dalyje.
Eksfjordo plynaukštės ledynas iki 1900 m. atskildavo į jūrą ir tai buvo paskutinis Norvegijos žemyninės dalies šitaip besielgiantis ledynas. Centrinė ir rytinė Finmarko dalys yra nekalnuotos, be ledynų. Į rytus nuo Nordkapo nėra didesnių nei 300 m aukštumų.
Gamta varijuoja nuo dykų Barenco jūros pakrančių iki gilių fiordų ir upių slėnių, kuriuose auga medžiai. Pusėje Finmarko neauga medžiai, o kitoje pusėje auga beveik tik plaukuotasis beržas.
Vešliausios sritys yra Altos apylinkės ir Tanos slėnis. Pasviko slėnyje Sėr-Varangeryje auga pušų ir eglių miškas, kuris laikomas Sibiro taigos dalimi. Šiame slėnyje dažniau nei bet kur kitur Norvegijoje sutinkamos rudosios meškos. Tai vienintelė Norvegijos vieta, kur yra ondatrų. Lūšys ir briedžiai sutinkami beveik visame Finmarke, išskyrus pakrantę.
Toliau nuo kranto yra Finmarksvidos plynaukštė, 300–400 m virš jūros lygio, su daugybe ežerų ir upių. Ji garsi dėl dešimčių tūkstančių šiaurės elnių, kurie priklauso samiams, ir mašalų debesų, kurių pasitaiko vasaros vidury. Finmarksvida sudaro 36 % apygardos ploto. Stabbursdaleno nacionalinis parkas saugo šiauriausią pušų mišką pasaulyje.
Tanos upėje, kuri yra prie Suomijos sienos, sugaunama daugiau lašišos nei bet kurioje kitoje Europos upėje. Čia sugauta rekordinė 36 kg atlantinė lašiša. Paatsjokis teka Norvegijos ir Rusijos pasieniu.
Klimatas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Finmarksvidoje toliau nuo jūros yra žemyninis klimatas, kur pasitaiko šalčiausios žiemos Norvegijoje: rekordas, −51,4 °C, užregistruotas Karasjoke 1886 m. sausio 1 d. Tos vietos vidutinė 24 val. temperatūra sausį ir liepą yra −17,1 °C ir 13,1 °C, metų vidurkis yra −2,4 °C. Čia iškrenta tik 366 mm kritulių, daugiausiai vasarą. Karasjoke liepą temperatūra pakyla iki 32,4 °C. Finmarksvida yra šalčiausia vieta žemyninėje Norvegijoje (neskaitant aukštikalnių), čia šalčiau nei Lokių saloje ar Jan Majene. Tačiau Sihcajavryje užregistruota šilčiausia temperatūra Šiaurės Norvegijoje: 34,3 °C 1920 m. birželio 23 d.
Dėl greta esančios neužšąlančios jūros pajūrio sritys yra šiltesnės (ir labiau vėjuotos). Lopoje sausio ir liepos vidutinės temperatūros yra atitinkamai −2 °C ir 11,6 °C, nors ji yra nutolusi į šiaurę. Čia per metus iškrenta 914 mm kritulių, daugiausiai rugsėjį-gruodį. Vidutinės metinės temperatūros tarp Lopos ir Karasjoko skirtumas (6 °C) yra toks kaip tarp Lopos ir Londono.
Pagal klimato juostas Karasjokas kaip ir Suomijos lygumos priklauso Subarktiniui klimatui, o Lopa – jūriniui. Šiaurės rytinis pakraštys tarp Nordkapo ir Vardės priskiriamas arktinei tundrai. Čia metinė temperatūra žemesnė nei 10 °C. Vakarų Finmarke 100–200 m aukštumose pajūryje ir 300–500 m kalvose toliau nuo jūros vyrauja alpinės tundros klimatas, kuris šiaurės rytuose susilieja su tundra.
Fjorduose (pvz., Altafjorde) klimatas pats palankiausias: žiemos čia švelnios, o vasaros – gana šiltos. Nors pakrantėse žiemos švelnesnės, čia dažniau siaučia audros.
Savivaldybės
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
|
(gyventojų skaičius 2005 liepos 1 d.)
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Žmonės gyvena Finmarke apie 10 tūkst. metų. Čia buvusių Komsos ir šukinės duobelinės keramikos kultūrų likimai nežinomi. Trys tautos paliko gilų pėdsaką Finmarke: samiai, norvegai ir kvenai. Tikriausiai samiai pirmieji apsigyveno Finmarke. Oterė Halogalandietis 890 m. tvirtino, kad gyveno šiauriau nei kiti tautiečiai ir „niekas negyveno į šiaurę nuo jo“. Vėliau norvegai XIV a. ir kvenai XVI a. apgyvendino pakrantę.
| Metai | Gyv. sk. | %± |
|---|---|---|
| 1951 | 64,511 | – |
| 1961 | 72,104 | 11.8% |
| 1971 | 76,311 | 5.8% |
| 1981 | 78,331 | 2.6% |
| 1991 | 74,590 | −4.8% |
| 2001 | 74,087 | −0.7% |
| 2011 | 73,417 | −0.9% |
| 2021? | 77,823 | 6.0% |
| 2031? | 79,367 | 2.0% |
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Norway: Administrative Division, citypopulation.de
| |||||||||||||
