Buvė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Koordinatės: 54°25′ p. pl. 3°22′ r. ilg. / 54.417°š. pl. 3.367°r. ilg. / 54.417; 3.367

Pietrytinė Buvė salos pakrantė, 1898 m. paveikslas
Buvė salos Valdivijos kyšulys

Buvė Sala (norv. Bouvetøya) – negyvenama vulkaninės kilmės sala Pietų vandenyne, 2600 km į pietvakarius nuo Gerosios vilties kyšulio. Priklauso Norvegijai. Sala paskelbta gamtos rezervatu.

Geografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Salos plotas siekia vos 49 km². Buvė yra viena labiausiai izoliuotų salų žemėje. Nuo artimiausios sausumos, Karalienės Mo Žemės Antarktidoje nutolusi 1300 km, nuo Pietų Sandvičo salų 1900 km, o nuo artimiausios gyvenamos vietos, Pietų Afrikos Respublikos pietinių pakrančių – 2600 km. 89 % jos paviršiaus dengia ledas. Visose salos pusėse stūksančios stačios uolos itin apsunkina išsilaipinimą krante.

Aukščiausia salos viršūnė – Olafo kalnas (Olavtoppen), iškilęs virš jūros lygio 780 m.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Salą 1739 m. sausio 1 d. atrado prancūzų jūrininkas Žanas Batistas Šarlis Buvė de Lozeras (Jean-Baptiste Charles Bouvet de Lozier), tačiau joje neišsilaipino. Vėliau saloje ilgą laiką niekas nesilankė. XIX a. pr. ją kelis kartus buvo pasiekę britų ruonių medžiotojai bei amerikiečių jūrininkas Bendžaminas Morelas. 1927 m. salą pasiekė norvegų ekspedicija, vadovaujama Hjalmaro Riserio-Larseno ir paskelbė Norvegijos valda. 1930 m. Britanija, kuri turėjo pretenzijų į salą, pripažino ją Norvegijai. 1971 m. suteiktas gamtos rezervato statusas.

Sala visiškai negyvenama. Joje ilgą laiką nebuvo jokių bazių ar mokslinių tyrimo stočių, tik automatinė meteorologinė stotis (nuo 1977 m.). 1996 m. pastatyta Norvegijos poliarinio instituto stotis (2014 m. perstatyta).[1]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]