Filonas Kmita

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Filonas Kmita
Kmitos
Kmitų herbas
Kmitų herbas
Gimė 1530 m. kovo 19 d.
Mirė 1587 m. lapkričio 29 d. (57 metai)
Tėvas Semionas Kmita
Motina Tatjana Koršinska
Sutuoktinis (-ė) Anastasija Hornosta,
Sofija Chodkevičiūtė

Filonas Semionovičius Kmita (1530 m. kovo 19 d. – 1587 m. lapkričio 29 d.) – Oršos seniūnas (nuo 1566) ir Smolensko vaivada (nuo 1580).

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Semiono Kmitos ir Tatjanos Koršinskos sūnus. Už karinius nuopelnus Žygimantas Augustas skyrė jam amžinam naudojimui Černobylio valdas prie Kijevo[1]. Nuo Černobylio pilies pavadinimo ir kyla antriji jo pavardės dalis.

Filonas Kmita gimė 1530 metais, kilo iš bajorų Kmitų (Kijevo vaivadija) giminės. Aktyviai dalyvavo LDK karuose su Rusija.

1562 m. kaip Ostioro pilies laikytojas netoli Kijevo vadovaujant 300-tui raitelių sutriuškino Maskvos armijos 2-jų tūkstančių pulką. Vadovaujant įgulai iš 1400 raitelių šturmu paėmė Černigovą. Kartu su Ostrogiškio įgula laimėjo prieš tris kartus didesnę Maskvos įgulą, vadovaujamą kunigaikščio Meščerskio. Su 1000 raitelių įgyvendino reidą į Starodubą, grįždamas sutriuškino Maskvos įgulą prie Snovo upės.

1564 m. sausį gynė nuo pietvakarių LDK armijos pagrindinių jėgų puolimo vadovaijant Mikalojui Radvilai į Polocką. Panaudojant Mikalojaus Radvilos pergalę prieš Ivaną Šuiskį Ulos mūšyje Filonas Kmita su nedidele įgula, 200 karių, nedaleido kunigaikščio Petro Serebriano-Obolenskio armijos susijungimo, kuri judėjo link Oršos iš Viazmos. su Ivano Šuiskio kariais. Mūšio metu, kuris įvyko 1564 m. vasario 2 d., privertė kunigaikštį Petrą Serebrianą-Obolenskį atsitraukti iš Oršos į Smolenską. 1565 m. vasarą vadovaudamas 1600 raiteliam įstojo į Severščinos žemę ir paėmė Počepą. В 1566 m. už karinius nuopelnus gavo valdyti Černobilį.

Nuo 1566 m. – Oršos seniūnas. 1568 m. su 4000-ne įgula kariavo Smolenščinoje, sumušė dalį Smolensko garnizono, įgivendino reidą į Viazmą. 1577 m. Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Steponas Batoras nusiuntė Oršos seniūnui Filonui Kmitai karaliaus apskrities raštą, kuriame draudė pasienio gyventojam vykdyti reidus į Maskvos valstybės sritis.

1579 m. įgula vadovaujama Kmitos įgivendino žygį į Smolenską. Tais pačiais metais dalyvavo Stepono Baroro žygyje į Polocką. Nuo 1580 metų ATR senatorius ir Smolensko vaivada (nominaliai, kadangi Smolenskas nebuvo ATR sudėtyje). Į Velikije Luki Stepono Batoro žygio metu su 9-tūkstančiais karių Filonas Kmita įsiveržė į Smolenščiną, bet patyrė pralaimėjimą Nastasjino mūšyje ir grįžo į Oršą. Paskirtas Velikije Luki vietininku. 1580–1581 metų periode organizavo sėkmingą žygį Cholmo miesto užkariavimui, vedė reidus gylin į Rusijos valstybę. 1581 metais su savo įgula (50 raitelių) dalyvavo Stepono Batoro žygyje į Pskovą.

Mirė 1587 metų lapkričio 29 d.

Šeima ir vaikai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Buvo vedęs du kartus. Jo pirmoji žmona buvo Anastasija Hornostai (m. iki 1563), kunigaikščio Grigaliaus Vasilijaus Sanguškos (? – 1555) našlė. Antrą kartą vedė Sofiją Chodkevičiūtę, Vilniaus kašteliono ir Lietuvos didžiojo etmono Grigaliaus Chodkevičiaus (apie 15131572) dukterį. Vaikai nuo antros santuokos:

  • Jeremijus – mirė jaunystėje.
  • Lazaris (? - 1595) – mirė jauname amžiuje, nepalikdamas palikuonių.
  • Sofija – ištekėjo už Luko Sapiegos. Po brolio Lazario mirties, neturinčio vaikų, tapo tėvo dalies paveldėjimo šeimininke, o būtent Černobylio parapiją.
  • Bogdana – ištekėjo už Jurijaus Druckio-Gorskio. Taip pat gavo dalį tėvo paveldėjimo po bevaikio Lazario mirties, o būtent Velednicko parapiją.

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. С.Асiноўскi. Орша. Залатыя стрэлы на блакiтным полi – с.121

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • С. Асiноўскi. Орша. Залатыя стрэлы на блакiтным полi – Мiнск, 1997 г., с.120-124, с.130, с.134-135.
  • Кміта-Чарнабыльскі // Энцыклапедыя гісторыі Беларусі – Мінск, 1993 г., т.4, с.207.
  • Кміта-Чарнабыльскі // Вялікае княства Літоўскае: Энцыклапедыя – Мінск, 2005 г., т.2, с.111.
  • А. Ф. Коршунаў. Помнікі старажытнай беларускай пісьменнасці – Мiнск, 1975 г.
  • І. Саверчанка. Эпісталярная спадчына Філона Кміты-Чарнабыльскага // Беларускі гістарычны часопіс. 2006. № 5., с.29-33.