Estijos lietuviai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Estijos lietuviai – lietuviai, laikinai ar nuolat gyvenantys Estijoje.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pirmieji lietuviai Estijoje apsigyveno, manoma, dar XVI a. pabaigoje – XVII a. pradžioje, kai Dorpatas (dab. Tartu) buvo Abiejų Tautų Respublikos vaivadijos centras. XIX a.XX a. pradžioje į Estiją lietuviai atvykdavo ieškodami darbo, t. p. studijuoti Dorpato universitete ir Estijos Veterinarijos institute; dalis čia tęsė studijas, pradėtas 1832 m. uždarytame Vilniaus universitete. Iš Lietuvos ištremti 1831 m. sukilėliai dirbo Revelio (dab. Talinas) uosto statybose.

1922 m. Estijoje gyveno 436 lietuviai. Nuo XX a. trečio dešimtmečio pabaigoje Estijoje lietuvių pradėjo sparčiai mažėti ir sovietų okupacijos pradžioje, 1940 m. birželio mėn. jų buvo 213.

Nuo XX a. penkto-šešto dešimtmečio lietuvių vėl ėmė daugėti. 1970 m. jų Estijoje gyveno 2500. Tai iš Sibiro grįžę tremtiniai, negavę LSSR valdžios leidimo apsigyventi Lietuvoje, t. p. kai kurių sričių specialistai, asmenys, apsigyvenę pas sutuoktinį. Daugiausia lietuvių gyvena Taline, jų t. p. yra Piarnu, Tartu, Tiūryje, Narvoje, Saaremoje.[1]

Organizacijos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Apie 1895 m. įkurta Dorpato lietuvių studentų draugija, veikusi iki 1918 m. 19161917 m. veikė lietuvių bolševikų organizacijų. 1917 m. įkurta Revelio (vėliau – Talino) lietuvių draugija, kurios tikslas buvo savišalpa ir švietimas.

1980 m. Estijos lietuviai gruodžio įkūrė Lietuvių draugiją; 1990 m. ji pertvarkyta į Estijos lietuvių bendruomenę (ELB). 1993 m. atkurta Tartu lietuvių draugija.

Lietuvių sambūrius globoja Estijos tautinių mažumų sąjunga, remiama Estijos kultūros ministerijos. 1998 m. ELB Vilniuje surengė Estijos lietuvių kultūros dienas. Taline veikia lituanistinė mokykla, rengiami lietuvių kalbos kursai suaugusiesiems. ELB ir Lietuvos ambasados Estijoje renginiuose dalyvauja ir lietuviai, studijuojantys Estijos aukštosiose mokyklose, tarp jų Baltijos gynybos koledže.

Lietuviai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Demografinė raida tarp 1922 m. ir 2000 m.
1922 m. 1959 m.sur. 1970 m.sur. 1989 m.sur. 2000 m.
436 1 600 2 356 2 568 2 116


XIX a. pabaigoje Revelyje gyveno nemažai lietuvių inteligentų: Jonas Jablonskis, Andrius Bulota, Vincas Mickevičius-Kapsukas, Jonas Biliūnas, Vladas Kuzma, Vladas Lašas. 1897 m. Tartu hektografu išspausdinti Kazimiero Jauniaus lietuvių kalbos paskaitų užrašai, 1899 m. – Petro Avižonio „Lietuviška gramatikėlė“.[2]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Gintautas Ereminas, Linas Saldukas, Vytautas SpečiūnasEstijos lietuviai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XII (Lietuva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 832 psl.
  2. Estija. Lietuviai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. V (Dis-Fatva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 608 psl.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Estijos lietuvių bendruomenė (sud. Cecilija Rasa Unt). – Tallinn: C.R.Unt, 2006. – 176 p.: iliustr. – ISBN 9955-726-02-4
Lietuviai

Subetnosai: Aukštaičiai | Žemaičiai | Dzūkai | Suvalkiečiai

Istorinės diasporos: Lietuvninkai

Diasporos: Airijos | Armėnijos | Australijos | Austrijos | Azerbaidžano | Argentinos | Baltarusijos | Belgijos | Brazilijos | Estijos | Italijos | Ispanijos | JAV | Jungtinės Karalystės | Kanados | Prancūzijos | Kolumbijos | Latvijos | Lenkijos | Rusijos | Švedijos | Šveicarijos | Ukrainos | Urugvajaus | Venesuelos | Vengrijos | Vokietijos