Dzūkai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Merkinės etnokultūros klubas „Kukumbalis

Dzūkai – lietuvių etnografinė grupė, gyvenanti pietryčių ir pietų Lietuvoje (Dzūkijoje), taip pat „lietuviškose salose“ Gudijoje. Šiaurėje riba neaiški – tarp dzūkų ir aukštaičių įsiterpęs Priedzūkio kraštas, kurio gyventojams būdingi abiejų etnografinių grupių bruožai, o rytuose nuo aukštaičių skiria slavų gyvenamos teritorijos Vilnijoje. Išskirtinis dzūkų kalbinis bruožas – dzūkavimas ir cieksėjimas. Tarminiu požiūriu didžioji dalis dzūkų priskiriama pietų aukštaičių patarmei, o Vilniaus krašto dzūkai – rytų aukštaičių patarmės vilniškių šnektai.[1]

Skirstymas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dzūkai tradiciškai skirstomi į 3 grupes:

  • Šilų (šiliniai) dzūkai, šilinykai – įsikūrę Dainavos girioje ir aplinkiniuose šiluose. Jie gyveno miško kirtimuose įkurtuose kaimuose, užsidirbdavo kirsdami, parduodami mišką, gabendami medieną į geležinkelio stotį, medžiodavo, bitininkavo, vasaromis uogaudavo, grybaudavo ir parduodavo miško gėrybes. Dar XX a. grybavimas ir uogavimas, bitininkystė vaidino tokį patį ar net didesnį vaidmenį žmonių gyvenime, kaip bulvių sodinimas ar rugių sėjimas. Čia ilgiausiai užsilaikė senoviniai papročiai, derliaus magija, senoviniai įnagiai. Išplėtota medžio drožyba, kryždirbystė, krepšių pynimas. Gyventojai pasižymi bendruomeniškumu, gyva žodine tradicija.
  • Gruntų (gruntiniai, grumtų) dzūkai, grumsciniai – gyvena geresnėse dirvose į šiaurę nuo Merkio. Vertėsi žemdirbyste, gyvulininkyste, gyveno gana pasiturimai, naudojo tobulesnius darbo įrankius. Buvo išplėtota puodininkystė, plytų gamyba.
  • Panemunių dzūkai – gyvena Nemuno pakrantėse (pvz., panemunių dzūkų kaimai – Česukai, Maksimonys, Jonionys, Žiogeliai). Tradiciškai vertėsi sielių plukdymu, žvejyba, pirkios statytos langais į upę. Dešiniakrančiai dzūkai vadinti gudais, kairiakrančiai – zanemunščikais.[2]

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Carinės Rusijos laikais, dešiniakrančiai dzūkai gyveno Vilniaus ir Gardino gubernijose, o kairiakrančiai – Suvalkų gubernijoje. Po Pirmojo pasaulinio karo didelė dalis dzūkų atsidūrė Lenkijos valdose – ten išliko gatviniai kaimai su senąja ūkininkavimo ir buities sankloda: trilauke žemdirbystės sistema, bendru kaimo gyvulių ganymu, vakarojimais. Lietuvai priklausiusioje Dzūkijoje kaimai buvo išskirstyti į vienkiemius. Dėl gausių šeimų ir žemės trūkumo XIX a. pab. – XX a. pr. daug dzūkų emigravo į Šiaurės Ameriką.

XIX a. antroje pusėje – XX a. pr. didelė dalis dzūkų suslavėjo – tapo baltarusiais arba lenkais.[1] XX a. 6 deš. trūkstant pigios darbo jėgos ir norint sunaikint partizanų atramą – ryšininkus iš Dzūkijos žmonės buvo verčiami keltis į derlingesnes Lietuvos vietas, tokiu būdu ištremta daugiau nei 4000 gyventojų, iš kurių apie 90 % sugrįžo, nors perkėlimo vietose ir buvo derlingesnės žemės.[2]

Buitis ir papročiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Architektūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dzūkiška sodyba Zervynose

Dzūkai patys darydavosi padargus ir statydinosi trobesius. Senųjų pastatų stogai buvo keturšlaičiai, XX a. paplito dvišlaičiai. Sodybą sudarė pirkia, prieš ją stovintis svirnas, už pirkios – tvartas (šie trobesiai galu atsukti į gatvę), ją užbaigdavo į eilę sustatyti kluonai. Toliau, paprastai prie upės ar ežero, stovėjo bendra kelių sodybų pirtis. Pirkios – dvigalės su priemene viduryje, nuo šios dar atitverta kamara. Senųjų trobesių stogai – šiaudiniai. XX a. pr. juos pradėta dengti ir skiedromis, trečiame ketvirtyje – ir šiferio plokštėmis. Nedideli svirnai buvo vienos patalpos, su durimis iš galo, turėjo priesvirnį. Kai kurie svirnai dėl saugumo statyti su dvigubu stogu – iš rąstelių ir šiaudų. Dviejų ar trijų patalpų tvartai turėjo tiek pat durų. Senieji kluonai buvo su įvažiavimu iš galo, jų viduryje buvo moliu plūktas grendymas, šonuose – šalinės. XX a. statyti kluonai paprastai turėjo dvejas duris, du grendymus, už jų dažnai buvo įrengiama išsikišusi peludė.[3]

Dzūkiška pintinė karbija

XX a. vid. dalis dzūkų kaimų perdaryta į kolūkines gyvenvietes ar naujus gatvinius kaimus.

Ūkis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Iki kolektyvizacijos dzūkų moterys rugius pjaudavo pjautuvais (nuo XX a. pr. ir dalgiais), praktikavo trilaukę žemdirbystę, naudojo pintines akėčias, bites laikė kelminiuose aviliuose, pynė pintines (karbijas) iš šiaudų grįžčių ir lazdyno plėšų.[1] Be įprastinių žemės ūkio darbų, šeštadieniais dzūkai rengdavo plunksnų plėšymo talkas.

XX a.antroje pusėje dzūkės dar audė servetine technika keturnytes ar aštuonnytes lovatieses, rankšluosčius, be ankstesnių geometrinių raštų, plito rinktiniai augaliniai ir gyvūniniai.[3]

Virtuvė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Paprastai dzūkai valgydavo tris kartus per dieną: pusryčiams – rūgšti kopūstų ar burokėlių sriuba, dideli – per visą keptuvę – sklindžiai ir pieniška kruopų sriuba; pietums – nuo pusryčių likę krosnyje šiltai laikyti valgiai, vakarienei – bulvienė su pienu ar virtos bulvės su rūgusiu, rečiau saldžiu, pienu. Pavasarį mėgta rūgštynių sriuba. Skilandis laikytas sunkiesiems vasaros darbams.[3]

Kiti būdingi patiekalai – šaltibarščiai, bulviniai blynai, grikių boba, šaltanosiai. Mėsą sūdydavo ilguose skobtiniuose loviuose, o paskui sukabindavo ant pirkios aukšto.[1] Auginama kitur Lietuvoje nebūdinga kultūra – grikiai.

Rūbai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dzūkų tautiniai rūbai
Pagrindinis straipsnis – Dzūkų rūbai.

Dzūkų tradiciniams rūbams būdingi languoti sijonai ir prijuostės, kaišytinės juostos. Marškiniai iš plonos drobės, plačia apykakle.

Papročiai, dvasinė kultūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Dzūkų dainos.

Iki Pirmojo pasaulinio karo dzūkai vietomis tebegyveno didžiosiomis šeimomis – draugėmis (tėvai ir kelios jų vaikų šeimos). Ilgą laiką buvo paplitusios bendros talkos, gyvulių priežiūra, kaimo sueigos (kuopos).

Rudenį ir žiemą būdavo užsakomos bendros kaimo Mišios už mirusius artimuosius, elgetos apdalijami maisto produktais, po pamaldų giminės ir kaimynai rinkdavosi pietų į atminimą rengusius namus. Vietomis iki dabar per Vėlines drauge tvarkomos kapinės, degami laužai.[4]

Dzūkai pasižymi ilgai išlikusia tautosakos, ypač, dainuojamosios tradicija. Dzūkijoje užrašyta daug archajinių rugiapjūtės, kalėdinių dainų, iki XX a. vidurio buvo paplitusios raudos. Iš dzūkų kilę daug svarbių lietuvių tautosakos pateikėjų – Petras Zalanskas, Rožė Sabaliauskienė ir kt. Čia ilgiau nei kitur tebebuvo švenčiamos įvairios kalendorinės šventės, iškilmingomis apeigomis palydimi žemės ūkio darbai, tebesilaikoma senųjų vestuvinių, laidojimo ir kitų papročių. Visa tai buvo darniai susipynę su dainomis – būtina visų švenčių ir apeigų dalimi.[5]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,0 1,1 1,2 1,3 Vacys Milius, Kazys Morkūnasdzūkai. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 1 (A-Grūdas). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985. 482–483 psl.
  2. 2,0 2,1 Dzūkijos nac. parkas
  3. 3,0 3,1 3,2 Vacys Miliusdzūkai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. V (Dis-Fatva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004
  4. Unikali tradicija gyva – Margionyse Vėlinių laužai simboliškai tebejungia gyvuosius ir mirusius, 15min.lt
  5. Etninės kultūros globos taryba
Lietuviai

Subetnosai: Aukštaičiai | Žemaičiai | Dzūkai | Suvalkiečiai

Istorinės diasporos: Lietuvninkai

Diasporos: Airijos | Armėnijos | Australijos | Austrijos | Azerbaidžano | Argentinos | Baltarusijos | Belgijos | Brazilijos | Estijos | Italijos | Ispanijos | JAV | Jungtinės Karalystės | Kanados | Prancūzijos | Kolumbijos | Latvijos | Lenkijos | Rusijos | Švedijos | Šveicarijos | Ukrainos | Urugvajaus | Venesuelos | Vengrijos | Vokietijos