Didžiosios Britanijos lietuviai
Didžiosios Britanijos lietuviai – lietuviai, laikinai ar nuolat gyvenantys Jungtinėje Karalystėje.
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1657–1668 m. Didžiojoje Britanijoje gyveno Biblijos vertėjas į lietuvių kalbą Samuelis Boguslavas Chylinskis. Didžiojoje Britanijoje kūrėsi 1830–1831 m. ir 1863–1864 m. sukilimų dalyviai, 1853–1856 m. Krymo karo belaisviai lietuviai. 1900 m. Londone gyveno apie 9000 lietuvių, vėliau dalis jų išsikėlė į JAV. XX a. pradžioje didesnės lietuvių kolonijos susidarė Škotijoje, t. p. Londone ir Mančesteryje. Po Antrojo pasaulinio karo iš Vokietijos Britų zonos karo pabėgėlių stovyklų į Didžiąją Britaniją atvyko apie 6000 lietuvių.
1977 m. ir 1982 m. Didžiojoje Britanijoje buvo surengtos Europos lietuvių studijų savaitės, 1979 m. – Pasaulio lietuvių jaunimo kongresas. 1979 m. Didžiosios Britanijos Lietuvių sąjungos iniciatyva įsteigtas Tautinės paramos fondas šelpė Lietuvoje įkalintų ir persekiojamų asmenų šeimas.
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę Didžioji Britanija tapo vienu pagrindinių naujųjų ekonominių emigrantų traukos centrų. Dalis lietuvių Didžiojoje Britanijoje įsidarbino nelegaliai, dalis atvyksta trumpam laikotarpiui, nedeklaruodami nei išvykimo iš Lietuvos, nei atvykimo į naująją vietą. Manoma, vien Londone 2007 m. gyveno apie 50 000,o visoje Didžiojoje Britanijoje apie 350 000 lietuvių. Nuo 2006 m. padėtis keičiasi. Atvykusieji vis labiau įsitraukia į Didžiosios Britanijos lietuvių sąjungos veiklą.
Kultūra, švietimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Atvykusiųjų su šeimomis ir planuojančių ilgesniam laikui įsikurti Didžiojoje Britanijoje poreikiams Londone prie Šv. Kazimiero bažnyčios (įkurta 1912 m.) veikia sekmadieninė lietuviška mokykla. Leidžiami nuo 2000 m. laikraštis „Londono žinios“, nuo 2004 m. „Infozona“.
2007 m. gruodžio mėn. įvyko pirmoji Londono lietuvių mugė Stratforde. Mugėje kalėdines giesmes giedojo lituanistinės ir menų mokyklos „Moksliukas“ ir muzikos mokyklos „Harmonija“ vaikų chorai, lietuvių šokius šoko Londono lietuvių folkloro ansamblis „Saduto“.[1]
1949 m. atidarytos lituanistinės mokyklos Bredforde (veikė iki 1967 m.), Notingeme, Mančesteryje (veikė iki 1972 m.), Londone. 2002 m. Londone įkurta lietuviška mokykla „Rasa“, vedėja R. Gudaitienė.
Dauguma Didžiosios Britanijos lietuvių renginių vyksta Lietuvių Sodyboje Hedlio Parke (Hampšyro grafystė), kuri priklauso DBLS.
Organizacijos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1896 m. Londone įsteigta pirmoji Didžiosios Britanijos lietuvių organizacija – Sušelpiamoji Draugystė vienybės lietuvių Rymo katalikų, 1908 m. ji susiliejo su 1901 m. įkurta Broliškos pagalbos draugija ir iki 1917 m. veikė kaip Susivienijimas lietuvių Rymo katalikų. 1898 m. veikė Susivienijimas lietuvių Anglijoje, 1899–1902 m. – J. Bagdono įkurta „Šviesa“. 1899 m. Škotijoje leistas laikraštis „Vaidelytė“. 1901 m. Londone įkurta lietuvių Šv. Kazimiero parapija, 1912 m. pastatyta bažnyčia. 1907–1910 m. veikė Londono lietuvių draugija „Aušra“.
1907 m. įkurta Lietuvių socialdemokratų partija Didžiojoje Britanijoje, 1908 m. ji pavadinta Lietuvių socialdemokratų darbininkų sąjunga Didžiojoje Britanijoje, dėl komunistų veiklos ji suiro, iš dalies narių įkurta ir 1920–1922 m. veikė Lietuvių komunistų sąjunga Didžiojoje Britanijoje. 1907–1923 m. Belšilyje ėjo socialdemokratinis, nuo 1920 m. komunistinis laikraštis „Rankpelnis“.
1910–1917 m. Londone veikė kooperacinė draugija „Birutė“, kuri turėjo kepyklą. 1910 m. įsteigtas Londono lietuvių klubas (vėliau Socialinis ir sporto klubas), turėjęs namus, 1914 m. – Lietuvių darbininkų ir darbininkių draugija (1916 m. Vytauto D. L. K. pašalpinė draugija). 1910–1946 m. veikė kultūros draugija „Rūta“, 1914–1937 m. – Šv. Vincento draugija. 1914–1982 m. Belšilyje leistas „Išeivių draugas“.
1915 m. Londone įkurta moterų savišalpos Šv. Onos draugija, kuri veikė iki devinto dešimtmečio pabaigos. 1921–1953 m. veikė Londono lietuvių pašalpinė draugija, turėjusi apie 400 narių, 1924–1939 m. – Šv. Kazimiero sporto klubas, kurio nariai dalyvavo 1938 m. Lietuvos sporto olimpiadoje. Lietuviškų organizacijų veiklai koordinuoti 1932 m. įsteigta Londono lietuvių federacija, Mančesteryje – Vidurio Anglijos lietuvių taryba, Škotijoje – Škotijos lietuvių taryba. 1938 m. Glazge įvyko Didžiosios Britanijos lietuvių seimas, įkūręs Didžiosios Britanijos lietuvių tarybą, ši 1946 m. Londone surengė lietuvių kongresą, kuriame dalyvavo 37 organizacijų atstovai.
1947 m. naujieji emigrantai įkūrė Didžiosios Britanijos lietuvių sąjungą, pradėjo leisti „Britanijos lietuvį“ (nuo 1953 m. „Europos lietuvis“); 1958 m. inicijavo Didžiosios Britanijos lietuvių jaunimo sąjungos įkūrimą. 1947 m. Britanijoje pradėjo veikti Lietuvių skautų sąjungos Anglijos rajonas, nuo 1980 m. – Europos rajonas. 1948 m. įsteigta Tautos fondo atstovybė. 1951 m. įsteigta Didžiosios Britanijos lietuvių bendruomenė veikė iki devinto dešimtmečio pabaigos, vienijo 17 lietuvių organizacijų.
1951 m. įsteigtas Lietuvių socialdemokratų sąjungos skyrius 1956–1967 m. leido laikraštį „Darbininkų balsas“ (išėjo 73 nr.). 1957–1967 m. Londone veikė A. Mickevičiaus lietuvių ir lenkų draugija. 1961 m. Amerikos lietuvių tarybos pavyzdžiu suorganizuota Britų lietuvių taryba, jungusi Didžiosios Britanijos piliečius lietuvius, keletą metų anglų kalba leido informacinį biuletenį, skirtą Didžiosios Britanijos spaudai. Apie 1961 m. Didžiojoje Britanijoje kūrėsi ateitininkai; jie 1985 m. turėjo du skyrius. 1965 m. marijonai įsigijo namus Notingeme, kur įkurtas lietuvių katalikų centras „Židinys“ (nuo 1971 m. Katalikų sielovados centras), įrengta Aušros Vartų koplyčia, leistas žurnalas „Šaltinis“; jis 1961 m. pradėtas leisti Londone.
1977 m. ir 1982 m. Didžiojoje Britanijoje buvo surengtos Europos lietuvių studijų savaitės, 1979 m. – Pasaulio lietuvių jaunimo kongresas. 1979 m. DBLS iniciatyva įsteigtas Tautinės paramos fondas šelpė Lietuvoje įkalintų ir persekiojamų asmenų šeimas, 1990 m. įkurtas Pagalbos Lietuvai fondas rėmė ir finansavo Lietuvos vadovų nepriklausomybės atstatymo veiklą.
2001 m. stiprios lietuvių bendruomenės buvo Londone, Mančesteryje, Notingeme, Bredforde ir Belšilyje.
Lietuviai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1914 m. Didžiojoje Britanijoje gyveno apie 12 000 lietuvių, apie 4000 jų Škotijoje, 1922 m. – apie 10 000 lietuvių. Per Antrąjį pasaulinį karą Didžiosios Britanijos karinėse oro pajėgose tarnavo kapitonas Romas Marcinkus. Po Antrojo pasaulinio karo iš Vokietijos Britų zonos karo pabėgėlių stovyklų atvyko apie 6000 lietuvių. 1953 m. Didžiojoje Britanijoje gyveno apie 13 000, 1975 m. apie 10 000, 2000 m. apie 1000 ankstesniųjų emigracijų lietuvių.[2]
Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Kazimieras Barėnas. Britanijos lietuviai 1947–1973, Londonas, Nida, 1978 m.
- Kazimieras Barėnas. Britanijos lietuviai 1974–1994, Londonas, Didžiosios Britanijos Lietuvių S-ga, 1997 m.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Gintautas Ereminas, Linas Saldukas, Vytautas Spečiūnas. Didžiosios Britanijos lietuviai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XII (Lietuva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 831 psl.
- ↑ Didžioji Britanija. Lietuviai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IV (Chakasija-Diržių kapinynas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003. 726 psl.