Latvijos lietuviai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką

Latvijos lietuviai – lietuviai, laikinai ar nuolat gyvenantys Latvijoje.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Į Rygą atvykęs uždarbiauti lietuvis. Dailininkas Johann Christoph Brotze

Pirmieji lietuviai dab. Latvijos teritorijoje įsikūrė VII-XII a. XIII a. Latgalos pietuose jie buvo pasistatę Naujinio pilį prie dab. Daugpilio. Šiauriausia lietuvių sala Latgaloje buvo 9 lietuvių kaimai Ciskodo parapijoje. XIX a. Latvijoje apsigyveno iš buv. Abiejų Tautų Respublikos teritorijos pasitraukusių 18301831 m. ir 18631864 m. sukilimų dalyvių, vėliau ir paleistų iš Sibiro tremties, t. p. už draudžiamosios lietuvių spaudos platinimą, tautinę veiklą žandarų persekiojamų ir gaudomų lietuvių.

XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje plėtojantis pramonei padidėjo lietuvių imigracija. Ieškoti darbo ir mokytis lietuviai vyko į Rygą, Liepoją, Bauskę, Mintaują, Ventspilį, kt. miestus, t. p. Pietų Latvijos kaimus. XIX a. pabaigoje lietuviai Indricoje, Gauruose nusipirko ir pasidalijo J. Platerio dvarus, įkūrė savo gyvenviečių. Nemažai lietuvių dirbo Rygos geležinkelio vagonų gamykloje, gumos fabrike „Provodnik“, lentpjūvėse, linų verpyklose, alaus daryklose, baldų dirbtuvėse, tramvajų depe, prie geležinkelių, uostuose ir kitur.

1918 m. susikūrus nepriklausomoms Lietuvos ir Latvijos valstybėms, dalis lietuvių grįžo į Lietuvą. Po 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo Lietuvoje į Latviją atvyko politinių emigrantų komunistų, kairiųjų liaudininkų ir socialdemokratų.

Po 1934 m. perversmo Latvijoje lietuviai buvo iškeldinti iš Alūkstos apskrities pasienio vietovių, jiems uždrausta ten pirkti žemės; imta latvinti lietuviškus vietovardžius. Per Antrąjį pasaulinį karą dalis Latvijos lietuvių buvo pasitraukę į SSRS, dalis lietuvių veikėjų emigravo.

Norėdami būti arčiau Lietuvos, Latvijoje – Daugpilyje, Jelgavoje, Rygoje, jų apylinkėse ir kitur XX a. šeštame-septintame dešimtmetyje apsigyveno daugelis buv. lietuvių politinių kalinių ir tremtinių, negavusių Lietuvos sovietinių institucijų leidimo grįžti į Lietuvą. [1]

Organizacijos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuo XIX a. pabaigos iki 1940 m. veikė lietuvių savišalpos, labdaros, kultūros ir kt. organizacijų, 1930 m. jos susibūrė į Latvijos lietuvių sąjungą.

Kai kurie lietuvių darbininkai priklausė Latvijos socialdemokratų organizacijoms. XX a. pradžioje veikė Lietuvos socialdemokratų partijos organizacija; ji 1907 m. gegužės mėn. prisijungė prie Latvijos socialdemokratų partijos. 19091915 m. veikė Latvijos lietuvių socialdemokratų organizacija „Lietuvių kultūros centras“, kuris 1910 m. turėjo apie 120 narių, 1919 m. veiklą plėtojo Latvijos socialdemokratijos (nuo 1919 m. kovo mėn. Latvijos komunistų partija) lietuvių sekcija; ji 1919 m. sausio-gegužės mėn. leido laikraštį „Darbininkų kova“.

Latvijos lietuvių organizacijos XIX a. pabaigoje – XX a. ketvirtame dešimtmetyje

Organizacija Įkūrimo metai
Daugpilio Lietuvių draugija 1926 m.
Jaunimo sporto draugija „Vytis“ 1929 m.
Lietuvių Žiemgalos draugija (Jelgava) 1928 m.
Latvijos lietuvių sąjunga 1930 m.
Liepojos Lietuvių draugija 1911 m.
Liepojos draugija Savišalpa 1904 m.
Liepojos Šv. Zitos draugija 1909 m.
Lietuvių pašalpos draugija 1894 m.
Lietuvių tėvų draugija 1924 m.
Mokytojų draugija 1928 m.
Rygos lietuviškai dainai puoselėti draugija „Aušra“ 1881 m.
Rygos katalikų draugija „Blaivybė“ 1908 m.
Rygos socialistų blaivininkų draugija „Giedra“ 1910 m.
Rygos muzikos bei dainos draugija „Kanklės“ 1904 m.
Rygos lietuvių pašalpos ir kultūros skleidimo draugija 1904 m.
Rygos studentų draugija „Viltis“ 1904 m.
Rygos Šv. Zitos tarnaičių draugija 1910 m.
Rygos švietimo draugija „Žvaigždė“ 1907 m.
Katalikų jaunimo draugija „Šviesa“ 1922 m.
Rygos jaunimo draugija „Rūta“ (skyrius Liepojoje) 1924 m.
Rygos teatro draugija 1930 m.
Rygos lietuvių gimnazijos absolventų draugija „Laisvė“ 1929 m.

1991 m. gegužės 4 d. Latvijai atkūrus nepriklausomybę veiklą pradėjo Latvijos lietuvių bendruomenė, atnaujino Latvijos lietuvių sąjunga. 19881995 m. Latvijos lietuviai aktyviai dalyvavo Latvijos Tautos fronto veikloje.

Švietimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuo 1907 m. Latvijoje veikė nemažai lietuviškų mokyklų. 19331934 m. lietuviškos 4 klasių mokyklos veikė Rygoje (2 mokyklos), Aknystoje, Eglainėje, Indricoje, Gryvoje, Miciūniškyje, Neretose, 6 klasių mokyklos Rygoje (2 mokyklos), Liepojoje, Jelgavoje, Subatėje. 1938 m. veikė 18 lietuviškų pradžios mokyklų. Lietuvių mokyklas 1933 m. lankė 975 vaikai, 1938 m. – 980, 1939 m. – 700. 19241948 m. Rygoje veikė lietuvių realinė gimnazija. XX a. trečiame-ketvirtame dešimtmetyje Aucės, Baltmuižės, Kalkuonės, Medumo, Skyronių, Ukrų, Vytinės latvių mokyklose buvo lietuvių kalbos pamokų. Rygoje veikė 2 lietuvių vaikų darželiai. Po Antrojo pasaulinio karo visos mokyklos buvo uždarytos.

XX a. dešimtame dešimtmetyje Latvijos lietuvių bendruomenės iniciatyva įsteigta lituanistinių (sekmadieninių) mokyklų: Daugpilyje (veikė 19942000 m.), Jūrmaloje (19942005 m.), Jelgavoje (1989 m.), Kegume (19992004 m.), Liepojoje (1989 m., atkurta 1998 m., veikė iki 2002 m.), Valmieroje (1998 m.), Duobelėje (2000–2006 m.), Aknystoje (2004 m.), jose dirbo 16 mokytojų. XXI a. pradžioje sumažėjus mokinių, dalis mokyklų uždaryta. Lietuvių kalbos fakultatyvai veikia Daugpilyje, Aknystoje, lietuviškos 1–9 klasės, įkurtos Liepojos lietuvių kultūros draugijos „Rūta“, iki 2002 m. veikė Liepojos latvių 8 vidurinėje mokykloje.

Pirma lietuvių klasė latvių 85 vidurinėje mokykloje Rygoje buvo įkurta 1991 m., nuo 1995 m. veikia Rygos lietuvių kultūros ir švietimo centro iniciatyva įsteigta Rygos lietuvių vidurinė mokykla (1995–2000 m. pagrindinė mokykla, 1–10 klasės, nuo 2003 m. – 1–12 klasės). Mokyklas vadovėliais aprūpina Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija bei Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vyriausybės. Daugpilio vaikų darželyje iki 2005 m. veikė lietuvių kalbos fakultatyvas. 1998 m. įvyko III Latvijos lituanistinių mokyklų mokytojų seminaras Valmieroje.

Kultūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pirmasis laikraščio „Darbo frontas“ numeris, 1933 m.

Latvijos lietuvių jungtinis folkloro ansamblis (7 draugijų folkloro ansambliai) 1994, 1998, 2003 m. dalyvavo pasaulio lietuvių dainų šventėse. Latvijos lietuviai dalyvauja tradiciniuose Latvijos tautinių mažumų festivaliuose Rygoje „Latvijos vainikas“ ir lietuvių, latvių, lyvių, estų kultūros šventėje „Baltijos pynė“. Įvairiuose renginiuose dalyvauja 1998 m. įkurtas Latvijos lietuvių vaikų folkloro jungtinis ansamblis.

Latvijos lietuvių jungtinė sportininkų komanda dalyvavo IV–VII Pasaulio lietuvių sporto žaidynėse. [2]

Spauda[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1881 m. Mintaujoje (Jelgavoje) buvo rengiamasi leisti savaitraštį „Lietuvos žinios“, 1883 m. Rygoje – žurnalą „Aušrinė“, Liepojoje – savaitraštį „Žemaitiškas laikraštis“, bet Rusijos valdžia nedavė leidimo. Tik panaikinus lietuvių spaudos draudimą, 1906 m. Rygoje L. Jakavičius išleido pirmąjį lietuvių periodinį leidinį – satyros ir humoro žurnalą „Juokdarys“, kuris ėjo iki 1907 m. [3]

Latvijoje leisti lietuvių periodiniai leidiniai

Leidimo pavadinimas Leidimo metai Leidinio tipas Leidinio pobūdis
Botagas 19141915 m. laikraštis literatūros, humoro ir satyros
Darbininkų balsas 19301931 m. laikraštis politikos ir visuomenės, socialdemokratų krypties
Darbininkų kova 1919 m. laikraštis Latvijos socialdemokratų lietuvių sekcijos
Darbo frontas 19331934 m. laikraštis politikos, ek. kultūros, socialdemokratų krypties
Kareivių tiesa 1914 m. laikraštis kariškių (išėjo 3 nr.)
Laisvas žodis 1917 m. laikraštis Lietuvos karininkų
Laisvas žodis 19281930 m. mėnesinis žurnalas kultūros ir visuomenės
Laisvė 19321933 m. laikraštis socialdemokratų krypties
Laisvės kovotojas 1932 m. laikraštis socialdemokratų krypties
Latvijos lietuvis 19301931 m. savaitraštis Latvijos lietuvių sąjungos
Latvijos lietuvis 19891996 m. laikraštis tautinės krypties
Liaudies balsas 19271928 m. laikraštis valstiečių liaudininkų
Lietuvis 19331935 m. mėnesinis laikraštis tautinės katalikų krypties
Lietuvių balsas 19311940 m. ir nuo 1994 m. laikraštis visuomenės ir kultūros
Lietuvių mintys 1933 m. laikraštis socialdemokratų krypties
Liuosybė 1917 m. savaitraštis Rygos lietuvių sąjungos; liberalus (išėjo 7 nr.)
Naujas žodis 19251926 m. žurnalas kultūros ir visuomenės
Pirmyn 19071909 m. laikraštis socialdemokratų krypties
Rygos balsas 19211931 m. savaitraštis katalikų krypties
Rygos garsas 19091917 m. savaitraštis politikos, literatūros, mokslo; katalikų krypties
Rygos naujienos 19091915 m. savaitraštis politikos, ekonomikos, visuomenės; liberalus
Vilnis 19131914 ir 1917 m. savaitraštis socialdemokratų krypties

Lietuviai Latvijoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nemažai lietuvių mokėsi Jelgavos, Liepojos, Rygos gimnazijose; vien Jelgavoje mokėsi daug būsimų lietuvių kultūros ir visuomenės veikėjų – Petras Avižonis, Kipras Bielinis, Vytautas Didžiulis, Petras Kalpokas, Vladas Mironas, Vladas Požėla, Mykolas Sleževičius, Antanas Smetona, Jonas Šliūpas ir Rokas Šliūpas, Justinas Vienožinskis ir kiti.

P sociology.svg
P sociology.svg
Demografinė raida tarp 1914 m. ir 2006 m.
1914 m. 1920 m. 1925 m. 1930 m. 1935 m. 1959 m.sur.
95 000 25 588 23 192 25 880 22 843 32 383
1970 m.sur. 1979 m.sur. 1989 m.sur. 1999 m. 2000 m. 2006 m.
40 589 37 818 34 630 31 124 30 800 31 467


Latvijos miestų gyventojai lietuviai 1897–2000 m.

Miestas 1897 m. 1914 m. 1989 m. 1996 m. 2000 m.
Ryga 6 362 35 156 7 012 6 926 5 875
Daugpilis 190 1 118 1 158 967
Jelgava 800 927 1055 866
Jūrmala 541 556 520
Liepoja 3 590 17 567 2 663 2 801 2 381

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Gintautas Ereminas, Linas Saldukas, Vytautas Spečiūnas. Latvijos lietuviai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XII (Lietuva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 831 psl.
  2. Latvija. Lietuviai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 594 psl.
  3. Juozapas Vytas Urbonas. Latvija. Spauda. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 595 psl.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • J. Budzinauskienė. Latvijos lietuvių bendruomenė. – Vilnius, 2001.
  • Lietuvių kalbos paribio šnektos: fonologija (sud. Kazimieras Garšva). – Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla, 2005. – 391 p.: iliustr. – ISBN 9955-704-02-0
  • Pietryčių Latvijos lietuviai: tapatumo išraiška, etninės ir kultūrinės orientacijos: monografija (sud. Irena Regina Merkienė, Rasa Paukštytė-Šaknienė, Vida Savoniakaitė, Žilvytis Bernardas Šaknys). – Vilnius: Versus aureus, 2005. – 286 p.: iliustr. – ISBN 9955-601-89-2
Lietuviai

Subetnosai: Aukštaičiai | Žemaičiai | Dzūkai | Suvalkiečiai

Istorinės diasporos: Lietuvninkai

Diasporos: Airijos | Armėnijos | Australijos | Austrijos | Azerbaidžano | Argentinos | Baltarusijos | Belgijos | Brazilijos | Estijos | Italijos | Ispanijos | JAV | Jungtinės Karalystės | Kanados | Prancūzijos | Kolumbijos | Latvijos | Lenkijos | Rusijos | Švedijos | Šveicarijos | Ukrainos | Urugvajaus | Venesuelos | Vengrijos | Vokietijos