Elias Canetti
Elijas Kanetis (1905 m. birželio 25 d. Rusė – 1994 m. rugpjūčio 14 d., Ciūrichas) – bulgarų–ispanų–žydų kilmės rašytojas. Elijas Kanetis buvo apdovanotas daugeliu apdovanojimų, 1981 m. gavo Nobelio literatūrinę premiją.
Jo protėviai iš Ispanijos išsikraustė XV a. E. Kanetis iki savo mirties 1994 m. gyveno Londone ir Ciuriche.
Gyvenimas ir kūryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pirmosios kalbos, kurias išmoko E. Kanetis, buvo viduramžių ispanų (ją daugelį šimtmečių kalbėjo ištremti žydai) ir bulgarų. Dar būdamas vaikas, jis su šeima persikėlė į Mančesterį, kur išmoko anglų kalbą. Po ankstyvos tėvo mirties 1913 m. motina su vaikais išvyko iš Anglijos ir apsistojo Vienoje. Būdamas aštuonerių metų, išmoko vokiečių kalbą, kuria rašė savo kūrinius. Vienoje pradėjo lankyti mokyklą, po to mokėsi Ciuriche ir Frankfurte prie Maino, kur persikėlė visa šeima.
1924 m. Vienoje jis pradėjo studijuoti chemiją, 1929 m. apgynė mokslinį laipsnį. Be chemijos labai susidomėjo literatūra ir sumanė sukurti 8 tomų romaną apie žmogaus beprotybę. Iš čia atsiranda romanas „Apakimas“, kuris buvo išleistas Vienoje, tačiau didesnio susidomėjimo sulaukė daug vėliau. Per rašytojo ir kritiko Karlo Krauso paskaitas E. Kenetis susipažino su būsima žmona Veca. Po pirmojo – ir vienintelio – romano jis parašė dramą „Vestuvės“. Antroji drama sukurta netrukus po pirmosios, buvo satyra apie masinės isterijos atsiradimą.
Po anšliuso persikėlė į Londoną, kur du dešimtmečius intensyviai studijavo medžiagą savo didelės apimties filosofiniam veikalui „Minia ir valdžia“. Jis nuolat rašė įvairiausius užrašus, pastabas, pastebėjimus ir apmąstymus bei aforizmus, kurie vėliau buvo išleisti atskirais leidiniais. Visoje kūryboje jaučiama „stipri neapykanta mirčiai“. Dramoje „Kai žinoma mirties valanda“, kurią E. Kanetis vadino „mirties vadovėliu“, aprašomi žmonės, kurie žino savo mirties datą.
Kelionės į Maroką užrašai buvo išleisti pavadinimu „Marakešo balsai“. 1963 m. mirė Veca Kaneti. Su antrąja žmona Hera Bušor ir jų dukterimi E. Kanetis iki savo mirties gyveno Londone ir Ciuriche.
Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- 1934 Komödie der Eitelkeit
- 1935 Apakimas (Die Blendung)
- 1956 Kai žinoma mirties valanda (Die Befristeten)
- 1960 Minia ir valdžia (Masse und Macht)
- 1968 Marakešo balsai (Die Stimmen von Marrakesch)
- 1969 Der andere Prozess
- Hitler nach Speer (Essay)
- 1942–1972 Die Provinz des Menschen
- 1974 Der Ohrenzeuge. Fünfzig Charaktere 1974
- 1975 Das Gewissen der Worte
- 1977 Išgelbėtas liežuvis (Die Gerettete Zunge)
- 1980 Fakelas ausyje (Die Fackel im Ohr)
- 1985 Susižvalgymai (Das Augenspiel)
- 1987 Das Geheimherz der Uhr: Aufzeichnungen
- 1992 Die Fliegenpein
- 1994 Nachträge aus Hampstead
