Elektrumas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Elektrumo grynuolis
Jonijos elektrumo stateras, apie 600–580 pr. m. e.
Manuilo I Komnino elektrumo moneta

Elektrumas, elektronas (angl. electrum; rus. электрум; lenk. elektron) – natūraliai pasitaikantis aukso ir sidabro lydinys, turintis vario ir kitų metalų priemaišų, arba analogiškas dirbtinis lydinys. Elektrumo spalva priklauso nuo sidabro kiekio ir būna nuo blyškiai iki skaisčiai geltonos. Kietis 2−3; tankis 12—15 g/cm³.

Natūraliame Vakarų Anatolijos elektrume aukso yra nuo 70% iki 90%, o senovės Lydijos monetų elektrume aukso yra 45–55%. Tuo remiantis spėjama, kad monetas imta kaldinti tam, kad gauti pelno iš kaldinimo aukso monetų, kurios aukso turėjo mažiau negu natūralus regiono auksas.

Elektrumą naudojo dar III tūkstantmetyje pr. m. e. Senojoje Egipto karalystėje. Pvz., juo kartais padengdavo Egipto piramidžių ar obeliskų piramidionus.

Iš elektrumo gamindavo geriamuosius indus ir monetas.

Sudėtis[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindiniai elektrumo metalai yra auksas ir sidabras, priemaišos – varis, platina, kai kurie kiti metalai.

Fokėjoje kaldintose elektrumo monetose (600 m. pr. m. e.) aukso buvo apie 55,5%. Ankstyvojoje klasikinėje Graikijoje aukso kiekis elektrumo monetose svyravo nuo 46% (Fokėjos monetose) iki 43% (Mitilėnės monetose). Dar vėlesnių laikų (~326 m. pr. m. e.) elektrumo monetose aukso būdavo vidutiniškai 40-41%. Helenizmo laikais elektrumo monetas su vis mažesniu kiekiu aukso kaldino kartaginiečiai.

Rytų Romos imperijoje aukso kiekis aukso monetose buvo tiek sumažėjęs, kad joms naudotas lydinys galėjo būti vadinamas elektrumu.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Manoma, kad pirmosios elektrumo monetos buv kaldintos apie 600 m. pr. m. e. Lydijoje valdant Aliatui III.

Elektrumas labiau tiko monetoms negu grynas auksas, kadangi jis kietesnis ir patvaresnis. Be to, tuo metu aukso gryninimo technologijos nebuvo paplitusios. Pagal aukso kiekio nesutapimą Vakarų Anatolijos ir Lydijos monetose (atitinkamai 70–90% ir 45–55%) spėjama, kad lydai turėjo sidabro gryninimo technologiją ir gryno sidabro dėdavo į natūralų vietinį elektrumą. Tik vėliau imta kaldinti sidabro monetas.

Lydijoje iš elektrumo kaldino 4,7 g monetas, kurių vertė buvo 1/3 statero. Trijų tokių monetų, kurių masė 14,1 g (apie pusę uncijos) vertė buvo stateras, t. y., pusė to meto kareivio mėnesinės algos. Buvo kaldinamos ne tik statero ir trečdalio statero vertės monetos, bet ir 1/6 ir smulkesnės (iki 1/24, 1/48 ir 1/96). 1/96 statero vertės monetos svėrė 0,14-0,15 g.

Dėl elektrumo sudėties nepastovumo buvo sunku tiksliai įvertinti kiekvienos monetos vertę. Tai kliudė prekybai, nes atsargūs užsienio pirkliai nusistatydavo nepalankų keitimo kursą vietinėms monetoms. Ties sunkumai buvo pašalinti 570 m., kai ėmė kaldinti gryno sidabro monetas. Tačiau elektrumo monetas tebenaudojo iki maždaug 350 m. pr. m. e. Viena iš priežasčių buvo pinigų patogumas – vienas stateras elektrumo monetomis (viso 14,1 g) atitiko 10 analogiškų sidabro monetų (viso 141 g).